tyla

bijau ne riksmo desperatiško -
bijau sprangios tylos
kuri išdrasko vidų skausmo bombom
ji tarsi kilpa
nesibaigiančios kančios
ant kaklo šaltu žalčiu susirango.

bijau ne karšto įniršio –
tik ramumos klampios
pasmaugiančios abejingumo rankom
atvėsusius jausmus
nugairintus žvarbios tiesos –
šituos namuos jau laimė nesilanko.

tylos bijau
iš rankos jos kietos
kiekvienas sau likutį atminimų renkam
tos praeities
kurios gražiausia ateitis nepakartos –
pamiršti, ką praradom, mums nelemta.
-----------------------------
įsiklausyk
kol dar nepasiekei ribos –
už durų sėlinančią tylą širdim išgirst lengva