Tu stovi įaugęs į kalną

tavo rankos dangų remia

vienus kopėjus lamini
kitus – įkalini savyje

o tuos
kurie atsigręžė atgal
akmenimis nurideni papėdėn

tavo sąmonėje
nežemiški sodai žydi

subrandinęs vaisius
pamaitini alkstančius

suklumpu šalia tykiai
ir klausausi kalno pamokslo

iš keteros kylantys garai
lašais krenta

ištiesusi delnus juos gaudau
ir plaunu akis

kad švariomis į dangų žiūrėčiau