Parašyti vakar

I

Šonkauliuose, kaip jūrų giganto
Kaule išraižytos mano gyvenimo
Runos. Visas miestas, gyvenimai,
Kuriuos teko nugyventi ir šiaurinė
Pašvaistė po stiklu, kai žiūriu
Į užšalusią upę. Nubraukiu vienu
Delnu sniegą ir žiuriu į tamsą.
Taip pat elgiasi moteris likusi
Bendrame urve, kai parsirandu po
Medžioklės, padeda mano delną
Ant pilvo, kuris spindi naktinio
Dangaus sidabru ir klausia ar jaučiu...
Ne ją – savo kraują beldžiantis
Į šiandienos vartus. Stoviu suglumęs
Ir visas viduje toks laimingas,
Jog sudreba kiekviena molekulė
Po marškiniais. Tuoj tuoj iš
Sėklos prinoks iki žalio obuolio,
Kad galėtų sodinti savo sėklas.
Paglostau jos galvą ir išlendu ant
Skardžio į juodą naktį, kad nuslėpęs
Savo susijaudinimą galėčiau įsivaizduoti
Kalną oloje. Kad suvokčiau, jog pats
Esu kalnas. Jog gimsiantis, tai mano
Avansas pasauliui už kiekvieną
Sunaikintą gyvūną, kai nebuvo laiko
Atsiprašyti ir dėkoti dievams. Ant
Rankų mano paties kraujas.

II

Žydinčio židinio tarpeklyje
Kur sutūpusios sėdi mūsų kūnų
Šešėlių meškos
Susikaunu su prieblanda
Žarstydamasis žarijų žagaru
Stumdau į šalis
Ir ugninės strasdanos
Kyla link tavo veido
naktie
Jaukumas yra transo būsena
Kurioje spraga malkos
Kvapas mena mus pačius
Mūsų sąndarą it kiekvieno
Asteroido pakliuvusio į mūsų
Orbitą bet kokio gyvio
Pavidalu
Taip tu klausaisi, senas kaili,
Patiestas ant medinių lentų
Mano nudailintų žodžių sekamų
Niekada negimsiantiems mano
Palikuonims
Pamokymai tai tuštybė
Nes iš kito žodžių
Nepatyrus pačiam tai tik
Žuvies skeleto liekanos
Po pietų
Ji audžia savo rateliu
Mano rytą
Gamina maistą
Glosto želiančią žolę
Kol ugnis neišblėso
Pakurstyk mane
Ir sužadink regėjimus
Kiekvienas tavo lyžtelėjimas
Man per pėdas
Atranda mano viduje įtrukimus
Kurie suklijuojami
Niekada neprasižios
Ir neišleis piktųjų
Iš mano ramaus miego
Atsiguli šalia
Ir visas pasaulis subanguoja
Visi ratilai išsitiesina
Virsmas į lengvesnį
Už kolibrį
Pakilusį virš kūnų
Matavimą
Šį kartą tai
M E S