Laistytuvas

Besibaigiančios vasaros popietę
laukinėms bitėms dūzgiant viržiuose
stebiu kaip motina ravi piktžoles
ties kapų tvorele
taip preciziškai
lyg pešiotų antakius ar trauktų
pašinus įvarytus po oda

taip atsargiai kiekvieną išrovus
užspaudžia saujoj

už antkapio ištraukia seną
parūdijusį laistytuvą
kurį pačiupęs tekinas bėgu
pripilt prie didelės žaliosios cisternos

paukštiškai pakreipęs galvą
žmogui visai neįprastu kampu
žiūrėdamas į dulkiantį vandenį
įsaulyje
matau
ore lyg mažytę vaivorykšte
vos plevenantį
veidą
brolio kurio nepažinojau

bet jis
nežymiai šypsosi man
tas kelias akimirkas

ir išsisklaido ore
viržiais ir drėgna žeme
prakvipusiam

kaip popiečio sapnas
išblunka
bruožai kurių negalėčiau
nupasakot ir aprašyti

iliuzija kurią nuveja
barškėdami seni kapinyno
įrankiai užkišami
atgal už paminklo

prieš išeinant
jau pradeda niaukstytis
iš dangaus ima kristi dulksna
vėliau
įsismarkauja į didelį lietų

autobusų stotelėj prie miško
ir Dukstynos kapinių
glausdamasis prie motinos

klausau kaip papsi lašai
nepatenkinti žmonės
laukdami autobuso niurzga
dėl pavėluoto lietaus
to veltui tampyto vandens

jie sako jeigu būtumėm žinoję
kad lis
jeigu būtumėm žinoję kad...
jeigu būtumėm...

kaip paukštis pakreipęs galvą
imu pamažu
suvokti daiktų ir ritualų nežemišką
prigimtį

kad senu parūdijusiu laistytuvu
semtas neštas
ir lietas vanduo

buvo visai
ne dėl to
kad palaistytumėm
išdžiūvusią žemę