Somnambulas (pirma apsakymo dalis)

Pašokęs iš miego, jis atsisėdo lovoje. Tirštoje tamsoje, konvulsiškai įtempęs raumenis- pasirengęs kovai su priešais, prieš kuriuos kumščiai bejėgiai. Šnopuodamas, paklaikusiomis akimis besižvalgydamas po kambarį, bandydamas atskirti sapno apgaulę nuo tikrovės. Sapno ilgi košmariški pirštai nutįso, išropojo iš lovos, kaip aštuonkojo čiuptuvai, juodi, skleidžiantys aplink save tamsius rašalo debesis, tarytum sepijos, spjaudančios dūmus, lyg užakus židinio dūmtraukiui... Galėjo prisiekti juntąs tų dūmų kartumą burnoje. Čiuptuvai raivosi ir skverbiasi į atokiausias kambario kerteles, galiausiai apvija jį patį, sėdintį įsitempusį lovoje, sugniaužusi kumščius...
- Markai? Kas tau?
Jos susirūpinusi lengva plaštaka atsargiai nutupia ant vaikino sprando. Kita ranka susiranda jo veidą, kaktą.
- Vis dar karščiuoji? Ša, ša, viskas gerai, prigulk, dar pagulėk, dar neprašvito...
Jos rankos, jos laibi balti pirštai, apsiveja jį, ir košmaro čiuptuvai pamažu užleidžia jiems vietą.

O rytais vėl viskas lieka kaip visada. Ji apsirengia tylėdama, pasitaiso nugulėtus plaukus. Ir paprasčiausiai išeina. Nuo naktinio stalelio pasiimdama iš vakaro paliktą užmokestį.
Jis neprašo, kad ji sugrįžtų, neprašo ir likti. Savo pareigas mergina atlieka nepriekaištingai. Ir niekada neklausinėja. Ne taip kaip kitos. Joms staiga parūpdavo. Jis. Ir jo nelabieji. Priraišios kalės. Juk Markas buvo jų darbdavys, o darbiniuose santykiuose dera išlaikyti subordinaciją.
- Šį vakarą neateik, - ūmai sustabdo ją, jau darančią duris, - pranešiu, kai man tavęs prireiks.
Akimirka Samanta klausiamai žvigteli, tačiau susizgribusi, tik gūžteli pečiais- kaip sau nori. Ir išeina.

Markas atsisėda ant lovos krašto, patrina delnais trečios dienos šeriais apšepusį veidą- Ir kurių velnių jis tai pasakė?
Savotiška patikra, testas, noras išmušti iš vėžių? Ta merga jam mistika. Švelni, valiūkiškai besišypsanti beširdė. Supykęs nusikeikia. Privalo būti beširdė, jei jau pusę metų sugeba išlaikyti atstumą. Jai neparūpo. Jai jo nepagailo.
Ir nors moka sutartą sumą, be jokių „arbatpinigių“ ar „premijų“, laiko neįkainojama.
- Velniop, būtinai pasikviesiu ir šįvakar.

Kai pirmą kartą pamatė ją besijuokiančią tame bare. Tokią žavią ir atsainią. Suprato, kad šalia tokios merginos pabusti kas rytą tikrai nebūtų kančia.

- Tu kuo mane laikai? - Samanta buvo pasiruošusi šliūkštelėti gėrimo stiklinę jam veidan, išgirdusi pasiūlymą.
- Ei, ei, - iškėlęs rankas atšlijo akiplėša, - juk sakau, tai dalykinis pasiūlymas, nieko intymaus.
Samanta įtariai pažvelgė į jo veidą, pakreipė galvą kaip koks paukštis:
- Tai pokštas? -gudriai pamerkusi akį šyptelėjo puse lūpų, - maustai mane?
- Visai ne, - kiek įmanoma dalykiškiau atsakė Markas, - norėčiau susitikti su tavimi rytoj, aptarti sąlygų.

Didžiausiai Marko nuostabai kitądien ji pasirodė papietauti su juo vienoje senamiesčio kavinių.
Darbą pradėjo tą pačią naktį. Ir iki šiol nebuvo nuvylusi darbdavio. Iki šiol. Niekaip negalėjo jai prisiskambinti,
- Telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų, - kelioliktąjį kartą nuskambėjo Markui į ausį, ir jis, supykęs, švystelėjo mobilųjį ant sofos,
Puse pirmos nakties, bet vyras neprisivertė eiti miegoti. Žvilgtelėjęs miegamajan, tikėjosi pamatyti didžiulę juodą dėmę- juodąją skylę, besiplečiančią per lovą, besikėsinančią sutraukti į save jį patį ir visa aplinkui. Nieko panašaus neišvydęs, pasuko į vonios kambarį. Iš spintelės virš kriauklės išsitraukė vaistų buteliukus.  Haloperidolis, antidepresantai ir raminamieji. Tabletės, nuo kurių jau kelis mėnesius sėkmingai bandė atprasti, išbyrėjo delnan. Švystelėjęs burnon tokį kokteilį, užgėrė viskio gurkšniu. Ir atsigulęs ant sofos svetainėje, su visais rūbais, ant šono, apsikabino save per pečius. Galiausiai užmerkė akis.

.........................

- Tavęs nebuvo...
- Viešpatie... Markai? Kas tau nutiko? - Samanta stovėjo savo prieškambary, atsitraukusi kelis žingsnius atgal nuo vyro, išdygusio prie jos durų.
- Ką tu padarei?... - jos balsas buvo prislopintas miego, iš kurio prikėlė durų skambutis trečią valandą nakties, išgąsčio ir nuostabos.
Jos liauna balta plaštaka nubėgo per chalato atlapą aukštyn, sugniauždama rūbo klostę ties pat gerkle. Nervingai.
- Tavęs nebuvo... Negalėjau tau prisiskambinti, - vėlei nuskambėjo kaltinimas.
- Juk pats sakei neateiti?
- Nesvarbu ką sakiau! - pakeltu balsu atrėžė į kvailus pasiteisinimus.
Jauno vyro akys akimirka pamišėliškai plykstelėjo.
- Atleisk... - ištiesė jis ranką į Samantą, susivokęs, kad nesivaldo.
Mergina vis dar spoksojo į jį išpūtusi akis- vaikinas buvo susitaršęs, paklaikęs, kruvinais marškiniais.
- Greičiau eikš vidun, - staiga pagriebė ji už rankos ir įtraukė į prieškambarį, uždarydama duris.
- Tau reikia nusirengti, nusiprausti, - Samanta padėjo Markui per galvą nusitraukti marškinius.
Jie buvo dar drėgni ir lipo prie kūno. Kai sugniaužė juos į gumulą, pastebėjo, kad pati išsitepė rankas.
- Eikš į vonią.
Jis stovėjo ir žiūrėjo kaip mergina atsuka vandenį, patikrina ar ne per karštas, pripildo vonią. Leidosi jos nurengiamas ir nuprausiamas. Ji išmuilavo jo nugarą, pečius ir krūtinę, ištrenkė plaukus. Kol Markas, šiek tiek atsigavęs iš šoko, baiginėjo praustis, ji pritūpė prie vonios krašto, į kurį atsirėmė alkūnėmis, ir susikišusi kairės rankos smilių bei nykštį į burną, ėmėsi graužti nagus, nužiūrinėdama vaikino kūną- skaičiuodama jo sumušimus. Keli nubrozdinimai ir mėlynės ant šonkaulių.
- Kas? - pastebėjęs jos tiriantį žvilgsnį paklausė.
- Svarstau ar tas kraujas ant marškinių yra tavo.
Markas nunarino galvą ir atsiduso.
- Aš nė neįsivaizduoju...
Jam nebaigus kalbėti, Samanta sugriebė vaikino dilbį ir stipriai sugniaužė:
- Tu susimušei. Tas kraujas ant marškinių tavo.
Markas pažiūrėjo į ją apgailestaujančiu žvilgsniu.
- Tavęs nebuvo... - dar kartą beviltiškai pakartojo jis.
- Žinau, žinau... Daugiau tai nepasikartos.
Markas sugriebė merginą už pečių ir prisitraukęs prie savęs, godžiai pabučiavo į lūpas. Sulaukęs jos atsakymo, įsivertė Samantą pas save į vonią. Jos plaukai sušlapo ir lipo prie veidų, lindo į burnas, vėlėsi tarp besipinančių pirštų, jam glamonėjant jos veidą, kaklą ir pečius. Jos naktiniai sušlapo ir lipo prie kūno, todėl nutraukiant juos, sunkiai pasidavė, kaip antra oda, kaip išnara.
- Aš tau už tai nemoku, - akimirka atšlijęs pratarė jis, delnais suėmęs merginos veidą.
- Žinau, - užtikrino.
Ir vėlei įsisiurbė į jo lūpas.

-Vanduo pravėso, - pastebėjo Samanta, po visko gulėdama ant jo krūtinės. Vonios kambario grindys buvo užlietos.
- Reikia kraustytis į miegamjį, - sutiko jis.

Ji sėdėjo nuoga krėsle priešais lovą, prisitraukusi kelius prie krūtinės. Iš lėto prispaudė cigaretę prie lūpų, įtraukė. Išpūtė dūmus į pravirų balkono durų tarpą, nenuleisdama akių nuo miegančio.
- Kas tu per velnias, Markai? - tyliai išpūtė abejonę ir dar vieną dūmų gūsį į naktinę apgaulingą ramumą.
Samanta dvejojo prieš grįždama į lovą.

Kai jis įžengė pro jos duris šiąnakt, kiaurai krauju permirkusiais marškiniais, paklaikęs ir susitaršęs... Jo veidas nebuvo sumuštas. Jo nosis nebuvo sumušta. Jo lūpos nebuvo prakirstos ar sutinę. Samanta užsimerkė ir suraukė kaktą. Tas vaizdinys ryškus ir tikras kaip ką tik išvystas. Markas kruvinais marškiniais, sutaršytais plaukais, nubrozdintais krumpliais, pamišusiomis akimis. Taip ji tuo buvo tikra. Jis nekraujavo.

Markas pabunda. Pramerkęs akis regi virš jo pakibusį Samantos veidą. Ji staiga atšlija, tarsi buvo nužiūrinėjusi, ir pagauta nusikaltimo vietoje.
- Ką darai? - išlemena jis.
Samanta tyli, netardama nė žodžio. Spokso kaip kad pasitikusi jį tarpdury. Tuomet vikriu judesiu vėl priartėja, tiesiog išdygsta prie lovos krašto, kaip plėšrūnas mikliu šuoliu link aukos. Ir tik dabar Markas pastebi, jog ji vilki tuos pačius kruvinus marškinius.
- Ką tu darai? - su neslepiamu siaubu paklausia jis.
- Kieno šis kraujas, Markai?
Ir palinksta artyn. Taip arti, tarsi ketintų įkąsti.

Markas pabunda.