Švyturys l

Snigo. Snigo pelenais. Jie krito ir krito iš pritemusio dangaus. Žalsva žvaigždė vos švietė pro tankaus snygio uždangą. Jau tūkstantį dienų ji kilo ir leidosi tarp vaiduokliškai stūksančių namų tuščiai juoduojančiomis langų eilėmis, tarp apanglėjusių medžių ir sudaužytų žibintų stulpų. O pelenai vis byrėjo storomis grafito spalvos marškomis nuklodami žaliąsias vejas, medžius parkuose, namų stogus, šaligatvius, gatves, seniai paliktus sugriuvusius automobilius. Jie sūkuriais pleveno ore ir skverbėsi visur lyg koks maras - lipni masė beregint pavertė visus daiktus aplinkui murzinais, nuodėgulio spalvos vaiduokliais. Net ir keliaujančius pilkoje pūgoje žmones - jų rankas ir kojas, negrabiai turbanais apmuturiuotas jų galvas, skaromis aprištus veidus, iš pajuodusių klosčių išsišovusius sandarius lakūno-piloto akinius...
- Kur mes, vade?
- Neturiu nė menkiausio supratimo.
Prislopinti balsai dudeno pro burnas dengiančius skudurus. Ketvertas keliautojų sustojo prie daugiaaukščio. Durų vietoje žiojėjo tik juodos angos, o iš lauko vertė pelenų draiskanas ir nešiojo po visą laiptinę ne prasčiau, negu išorėje. Visame pastate nebuvo išlikę nei durų, nei langų. Paišini voratinkliai sukosi apleistuose koridoriuose ir kambariuose, nuguldami grindis, stalus ir knygų lentynas, minkštus baldus, palanges ir apanglėjusias užuolaidas. Jie skverbėsi pro visus plyšius, lipo prie visko, kaustė judesius, neleido įkvėpti. Nebuvo jokio skirtumo, kur nusimesti krepšius trumpam poilsiui.
-Bet kompasas...
-Ką kompasas?
-Trečią dieną brendame ir nežinome kur esame?
-O kaip tau pačiam atrodo, gudruoli?
-Man šviečiasi, kad sukame ratus, vade.
-Ką nori pasakyti?
-Kartais man atrodo, kad vietoje bokšto vėl pamatysime Kupolą.
-Žegnokis, kary, jeigu rodosi – žegnokis.
Du vyrai susėdo ant betoninės atbrailos po laiptinės stogu, nei kiek negelbstinčiu nuo sūkuriais nešiojamų suodžių. Kiek toliau, ant laiptų prisiglaudė jauna moteris ir berniūkštis. Išvargę jų kūnai visiškai suglebo, apmuturiuotos galvos sviro į šonus, akinių stiklai buvo apsitraukę storu apnašų sluoksniu.
-Greitai mane pribaigs tie pelenai.
-Velniop paniką, Rokai Dobrega!
-Bent nutuoktume, kurioje pusėje...
-Ramiau, liko visai nebedaug.
-Tikrai, vade?
-Pamatysite.
-Meluojate, kad nurimtume?
-Aha, meluoju, kad nurimtume. Užsičiaupk!
Po kiek laiko vadas nužvelgė degėsiais mirgantį dangų. Paskui truktelėjo aukštyn suragėjusį rankogalį ir pirštinės smiliumi pravalė rankinio kompaso stiklą. Nuo sausai gurgždančių jo drabužių nuvinguriavo smulkių suodžių gijos. Augalotas vyras buvo nuo galvos iki kojų apėjęs pelenais, visas juodas kaip pats velnias. Lygiai, kaip ir trys likę bendrakeleiviai.
-Jau metas, - per kelis sluoksnius burną dengiančio audinio dusliai ištarė jis. -  Šiandien mes jį surasime.
-Arba ne, - pasigirdo replika jam už nugaros.
-Mes už valandos kelio. Gal už dviejų.
-Vėl meluojate mums?
-Dabar meluoju pats sau, - pro dantis iškošė vadas. – Meluoju, nes man jau iki kaklo šito vulkaninio šūdo. Ir jūsų inkštimo.
Jis atsistojo ir nužvelgė visus. Tuomet įkišo koją į pusnį ir bato nosies galu iškėlė iš ten anglimi virtusį žmogaus dilbį nutrupėjusiais pirštais.
- Gal yra norinčių pasilikti? Atsipalaiduoti, taip sakant, pasibūti gamtoje?
Niekas daugiau neatsiliepė. Keturios varganos figūrėlės be žodžių išsirikiavo įprasta tvarka ir patraukė pamėkliškomis miesto gatvėmis. Pelenai storai apkibo jų pėdas, dabar atrodė tarsi eskimų batai, pagaminti iš juodsidabrės lapės kailio.
Jiems už nugarų liko dešimtys kilometrų purių pusnynų, prasivėrusių vulkaninių smegduobių ir traškančių po kojomis kaulų. Kažkur, labai toli jų atmintyje, pasiliko dengtas stadionas glaudęs tūkstančius Naujosios Pompėjos siaubą išgyvenusių  sielų. Kol vieną dieną apsauginis kupolas skilo, o iš žemės išsiveržusios nuodingos dujos vėl sugrąžino baimę ir neviltį. Nedidelis būrys išlikusiųjų buvo priverstas ieškoti sau naujos priebėgos.
Vienas už kito pervargęs ketvertas keliavo pro suodžiais apneštus daugiaaukščius, žvelgiančius į juos savo tuščiomis akiduobėmis. Jie praėjo belangę traukinių stotį, kirsdami depe stovinčius sąstatus sudegusiais, dar rūkstančiais vagonais. Metaliniai jų griaučiai styrojo atsikišę į pilką dangų, iš kurio vis byrėjo ir sukosi beformės juodos snaigės, ir pustė, ir gulė sluoksnis po sluoksnio be jokios atvangos, be menkiausios prošvaistės tarpo.
Kartais per krintančias draiskanas nušvisdavo blausiai žalsva žvaigždė. Tai buvo saulė.
-Dobrega, ateik.
Vadas delnu stuktelėjo priėjusiam Rokui per nugarą ir tas vikriai nusipurtė nuo pečių išlankstomas kopėčias. Vienas už kito, jie lipo per pastojusius kelią vagonus, kad tik nereikėtų lįsti per apačią, kad tik nesimurkdyti kibaus “sniego” masėje.
Vadas lipo pirmas. Kopėčios už kopėčių, vagonas po vagono, vienas sustingęs sąstatas po kito…Jis jautė dusinančias dulkes, prasiskverbiančias net kiaurai drabužių audinius, graužiančias kiekvieną kūno linkį, byrančias sausa oda žemyn, bėgančias kaklu ir nugara, kutenančias pilvą ir kirkšnis, kojų gyvaplaukiais sruvenančias tiesiai į trinančius batus, kuriuose, atrodė, jau telkšo kraujo klanai.
-Jeigu ir šiąnakt neužmigsiu… - ištarė tyliai, kai ketvertas pagaliau įveikė sustingusią traukinių upę ir sustojo atsikvėpti.
-O kas užmigs? – iš skaros klosčių užriko iškankintas moteriškas balsas. Ji laikė už rankos visiškai nusilpusį, vos bepastovintį berniūkštį, kurio prieš tris dienas turbūt nė nepažinojo.
-Kas gali užmigti, vade? Jau tuoj trečią naktis, kai nesudedame bluosto.
Ji numojo ranka, kažkaip neapibrėžtai ir beviltiškai. Pirštinės buvo gerokai per didelės, ji skendo vyriškame, paskubomis nugriebtame kombinezone, atrodė komiškai ir apgailėtinai vienu metu.
-Vos sumerkiu akis, sapnuoju, kad neriu į tamsą, į tirštą bedugnę ir kas kartą pašoku iš siaubo, - balsas iš pradžių skambėjo piktai, bet ėmė trūkinėti, gaudyti orą, kol visai nusilpo.
- Bijau vieną naktį užmigus tiesiog uždusti, ir niekada daugiau nebeatsikelti.
-Ramiau, moterie.
-Dabar atiduočiau viską už gaivaus oro gurkšnį. Visiškai viską už vieną naktį be sapnų, be prakeikto kruvino dusulio, be skausmo plaučiuose ir mano skylančioje galvoje.
Ji atsirėmė į vagono platformą ir susmuko susiėmusi rankomis storai apmutūriuotą galvą. Siauri pečiai, išsišovę per platų drabužį, kretėjo stojusioje tyloje vaikydami gulančias ant jų juodas plėves.
Rokas pažvelgė į vadą ir skėstelėjo rankomis nežinodamas, ką pasakyti.
-Paklausyk, ė… Elze, viskas bus gerai.
-Pamatysi, jau greitai surasime Švyturį.
-Gal rasime, gal ir ne, - atsiliepė jau kiek ramesnis balsu. - Nebežinau kaip ilgai tversiu.
Vadas priėjo prie jos ir ištiesė ranką. Be žodžių. Be paguodos. Visi puikiai žinojo, ką reiškia šiuo metu palūžti. Per tris paras jie daug sužinojo apie neviltį ir beprotybę. Štai kiek jų teliko iš viso iškeliavusio būrio.
Ketvertas sukibo rankomis į vado ištiestą virvę - išsirikiavo įprasta eile: vadas pirmas, už jo mergina, tada berniūkštis, o galiausiai buvęs savanoris Rokas Dobrega. Gale einantis visuomet pakeičia žuvusį vadą. Vakar Roko vietoje buvo kitas užbaigiantis vorą, o šiandien jis - būrio vedlys.
Jie ėjo ir ėjo įsisiautėjusioje pūgoje beveik nebematydami kelio, žirgliojo sunkiomis kojomis per pusnynus, kinkavo nuleidę galvas, sunkiai šnopuodami vienas kitam į pakumpusias, linguojančias nugaras. Švyturys kiekvienam iš jų matėsi kažkur priešakyje, už neperregimos suodžių uždangos, kažkur tarp sudegusių medžių ir pajuodusio betono, jis laukė vienišas, styrantis vėjo nešiojamų pelenų sniegynuose. Galbūt ten turėjo būti daugiau išsigelbėjusių. Turėjo būti maisto ir karštos arbatos, ir vandens nusiprausti, prieš atsigulant į baltus patalus. Ir švarus orаs! Ten turėjo būti švarus, filtruotas oras, tame Švyturyje…
-Stojam, - šūktelėjo vadas. – Man atrodo kažką mačiau.
-Radome?
-Dar nežinau. Ten, dešinėje.
-Nieko nesimato.
-Na ir verčia.
-Švyturys!
Staiga Rokas metė virvės galą ir pasileido bėgti.
-Kary, sugrįžk!
-Švyturys!
Rokas pradingo tirštėjančiame snygyje. Likusieji neištvėrę pasileido Rokui iš paskos ir beveik tuoj pat atsimušė jam į nugarą. Jis stovėjo ant kalvos ir žvelgė žemyn. Pro pelenų miglą visas ketvertas pamatė įskilusį kupolą ir iš ten kylantį karštų dūmų stulpą. Jis veržėsi iš įgriuvusio stadiono pakraščio, žaižaravo raudonomis žiežirbomis, protarpiais išspjaudamas tirštos lavos pliūpsnius.
-Ir kaip gi mums tai pavyko, vade?
-Kompasas.
-Kas?
Vadas dviem pirštais pabaksnojo rankinį prietaisą. Tada gūžtelėjo pečiais.
-Rodo visiškus „pautus“.
-Bet saulė?
-Tas žalias taškas? Kur jis?
Visi sužiuro viršun, bet danguje siautė tik juodos snaigės. Jos tarsi maži šikšnosparniai negrabiai suko neatkartojamo savo šokio ratus.
-Kas dabar, vade?
-Pradėsime iš naujo.
-Gerasis dieve! Tas tris dienas nepajudėjome nei per sprindį.
-Pamėginkim šiek tiek nurimti.
-Nurimti? Man tuoj stogą nuneš visa šita velniava, - Rokas atsivėdėjęs spyrė į artimiausią pusnį. Pelenų spiečius, pakilęs į viršų, plačiai pasklido aplinkui ir ėmė lėtai leistis jiems po kojomis.
-Turime atsargų dar porai dienų.
-O vandens?
-Jeigu pataupysim.
-Nežinau, nežinau... Jei ir vėl suksim ratus aplink Kupolą…
-Turime mėginti, kary.
-Aš užsipisau nuo mėginimų!
-Nebėra pasirinkimo.
-Yra!
-Gerai, gali likti čia.
-Ir galiu...
-Pirmyn! Еik ir užsikalk langus štai to viešbučio „liukse“. Bent nudvėsi atlasiniuose pataluose.
Snygis vis tankėjo. Jie beveik nebematė aplinkinių namų, darėsi sunku net per žingsnį įžiūrėti vienas kitą. Vadas išvyniojo virvę, pritvirtintą jam prie diržo ir atkišo kitą galą įtūžusiam Rokui. Trys pajuodusio pirštinės sukibo į ją ir visa vora išsirikiavo įprastine tvarka.
Ir tuomet pasigirdo griausmas. Pratisas ir nesibaigiantis, tarsi tingus milžiniško plėšrūno riaumojimas, kuris neišvengimai artėjo link ketverto. Didžiulis plazmos debesis ritosi beveik pažeme, degindamas viską savo kelyje. Jo viduje čirškė elektros išlydžiai nuolat iššokantys išorėn, laužytomis rankovėmis glostantys aukštesnius medžius, kelio stulpus ir namų stogus.