1
Patiko!
Kompiuterio aplanką „Eilės“
Visados atverdavau meiliai,
Bet šįkart spyriau
Su trenksmu-
Eilėraščio čia gero nerandu.
Pykstu!!!
Visi šleivi, kreivi, košmariški,
Tad išrikiuoju juos į eilę:
- Marš šiukšlinėn!
Gražia švelnia lyriška nuotaika liūdnokas pasvarstymas - ar verta sumuoti nuodėmes ir klaidas, prarandant dvasinį artumą ir pasitikėjimą:
,,...Tavęs paklausti man jau ne valia,
Dažnai pritrūkstam žodžių, kai šalia
Mūs
nuodėmių
sudėtos
sumos...."
Kiekviename žmoguje galime atrasti gėrio - tereikia tiktai to panorėti...
Puikios eilės.
KOMENTUOJANTIEMS
Juk savo kūrinius, paskaičius po savaitės, kitos dar ne kartą taisome, "šlifuojame". O jei yra gramatinių klaidų, ar sunku geranoriškai ištaisytas pateikti:)?
kurie kabinėjasi prie gražaus kūrinio,
neapsikentęs neteisybės,
balbatuks skiria:
Paletę durniui atiduosiu, te dažais,
tarsi pirštu ant tualeto sienos,
kai mane peiks, tegu pažais
dailininkus, nors ir liksiu vienas,
geriau vienam, nei su kvailiu,
nors ir labai saldžiai meliu.
O autorei (ne pir6u ant sienos), garbingai duodu 5
Kūrinyje yra 2 atsitiktinės (akies) klaidos ir už tai nulinčiavote, Turėjo būti "plaikstos, mūs", tai turėjo būti akivaizdu.
"Man jau ne valia(reikšmė negalima)rašiau atskirai, nes taip nurodė rašybos žodynas. Ne valia tai nėra valios antonimas, kita reikšmė tik, Ne valia - negalima man.
Skyrybos, nemoku, gal ir pridirbau kažką, bet tai ne proga kūrinio išniekinimui.
Eilėraščio lyriniam herojui liūdna, tačiau, jis užsispyręs lyg ožys, nesiaiškins, neieškos šiltesnių santykių. Jam kyla daug abejonių dėl kaltės nustatymo, supratimo, kad kai gyvenime sunku( ne juosmarškinių vėjų (užuovėjoje ir kokia gali būti užuovėja, jei plaikstos vėjai juodmarškiniai, pikti)) Jis galvoja kas saugumą suteiks, jei susvetimėję jau. Poroje galima pasikliauti tik vienas kitu, o nelakstyti tų užuovėjų ieškoti kitur.
Trečias posmas rodo, kad herojus norėtų sugrąžinti prarastą gerumą, tik nežino ar pasiseks.
Pabaigoje išvada, kai abiejų nuodėmės neleidžia pasiekti santarvės, dažnai pritrūkstame žodžių nuoširdžiam pokalbiui.
Egiz teisus ir man pasirodė jog dėl ritmikos geriau skambėtų "mūs nuodėmių sudėtos sumos" - skiemenų skaičius sutaptų su priešpaskutinės strofos paskutine eilute. o kūrinėlis kaip kūrinėlis - sklandus, lyriškas, su mažumėle padėvėtais įvaizdžiais. 3
Skyryba juk nėra vien kableliai ir ženklai sakinio pabaigoje, sudėti intonaciniu pagrindu. Jūsų atveju reikia ir dvitaškio, nes yra išvardijimas po apibendrinamojo žodžio. Netiksliai tuomet ir sakiniai atskirti.
Nevalia yra valios antonimas, nors esamu atveju jis eina tariniu (man yra nevalia). Man leistina būtų antonimas.
"Kai plaiKstos juodmarškiniai vėjai,/ /Kas apsaugą suteiks/ / Mums kelyje?" ------shita eilutė kur apsaugos laukiama, ne tas žodis.
jei vėjai, gal tada užuovėją; "Kai plaiKstos juodmarškiniai vėjai,
užuovėją suteiks kas
Mūsų kelyje?|---- nesakau, kad taip būtent bet teigiu kad APSAUGA cia netinka (pats zodis)
ir prasminiu būdu netinka
kas suteikia saugumą, kada kalba apie nuodėmes - ar ne atgaila, ir išmoktų pamokų praktika-tai buvimas budriu ir nuodėmių (darytų veiksmų motyvacijos kurią palaikei nuodėmėmis) nebekartojimas.
tai ir yra apsauga, pabaigoje kalbate apie nuodėmių sumavimą, reiškia tinka žodis MŪSŲ kelyje (einančių dviejų vieną kelią kartu) bet apsauga yra atgaila, tame kontekste, nuo ko gi apsaugą?.. nuo vėjų užuovėją...
ne mano. kitokiu santykiu žiūriu nį pasaulį, bet nesakau, kad prastas arba geras - kliūva žodelis [Apsaugą] išsamiai pasakiau kuo ir kaip?-- ir nemuzikaliai skamba toje sonetiško muzikalumo dvasioje.
trys vietos man sodinančios kūrinį arba neigiamai ji tapančios:
Kas apsaugą suteiks
Ar grįš atgal dienų
Dosnumas?
----------------
va shita vieta visa kūrinį daro paviršutinišku
"Kas apsaugą suteiks
Mums kelyje?
Paletę pasiimčiau su dažais,
Kurie vaivorykštės spalvom pažais,
Ar grįš atgal dienų
Dosnumas?" pirmas posmas gražus-priimtinas visas.
ir antras iki KAS APSAUGĄ žodžio, bei tas svetimas PAKLYDOM-turėtų būti "paklyDAU, nors gal nenorĖJOM"
tada pusė eilėraščio būtų visai liuks