Rašto Kerėtojas ir Varinis Vilkas

Konkursinis darbas

Paremtas pasaka: http: //www. vaikams. lt/pasakos/karaliunas-ir-varinis-vilkas. html



Provido Lunijos (pagrindinio šios sakmės herojaus) tėvai išvyko trejiems metams užsienin palikdami jį vieną pas giminaičius.
Pajutęs laisvę, jis nusispjovė į tėvų išrinktus mokslus ir visa galva pasinėrė į literatūrą ir kaligrafiją, tuo ypač pradžiugindamas mylimiausią savo mokytoją Zilaną Yar.
Draugų rate jis nustojo dėvėjęs kaukę ir pagaliau su visu dangumi užgriuvo Vilikai Varis ant galvos. O juk ji dar turėjo žiūrėti, kad niekas neatrastų paslapties po jos kepure!
Jos priešinimasis ir maldavimai nedavė jokių vaisių, tad buvo priversta tapti draugais su tuo nenuorama.
Užsidegęs per trejus metus iškovoti savo vietą po saulę, Providas pasirinko Rašto Kerėtojo profesiją ir dieną naktį studijavo painiausią ir sudėtingiausią jos teoriją.
Ir, nors skradžiai žemę prasmek, bet laiko buvo per mažai!
...
Likus savaitei iki tėvų sugrįžimo Providas keliavo spaustuvėn ir nešėsi šviežiai parašytą rankraštį. Jis niekaip negalėjo nustygti vietoje, nes aiškiausiai jautė, kad šis darbas suteiks jo taip išsvajotąją nepriklausomybę.
Bet netikėtumų virtinė išplėšė rankraštį jam iš rankų ir įmerkė fontanan. Turinys buvo sugadintas neįskaitomai.
Šokas tęsėsi ligi pat sutemų.
Kai sąmonė vėl pradėjo funkcionuoti, Providas pamatė sėdįs ant suoliuko, o šalia prisėdęs išvaizdus žmogus kažką jam pasakoja. Pagaliau pliaukštelėjęs sau per žandus ir sugrąžinęs pojūčius Providas sužinojo, kad šis yra pikulas Krasibajus. Ir jis žada prikelti jo rankraštį, jei šis pasirašysiąs sutartį.
Nieko nelaukdamas Providas ją pasirašė ir pikului spragtelėjus pirštais, atgavo savo brangiausiąjį lyg šiam nė neprapuolus.
Tada Krasibajus pranyko, žadėdamas dar užsukti.
...
Po savaitės tėvai grįžo namo ir Providui išaušo ilgai laukta diena - jis visom jėgom jiems demonstravo, kokių pasiekė aukštumų užsiimdamas patinkančia veikla: kerėti vien rašiklio pagalba, kurti galingus talismanus ir rašyti įtraukiančius kūrinius.
Tėvai tylėjo lyg žuvys.
Ilgą laiką.
Tada tėvas prašneko:
- Kokį velnią tu dirbai, kol mūsų nebuvo?
Providas pajuto, kad laikas ruoštis audrai.
Bet...
- Ech... O mes manėm, kad tau patiko mūsų išrinkti mokslai...
...
Vakare Providas bene valandą liejosi Vilikai, kaip buvo persigandęs ir kokia ekstazė jį apėmė gavus leidimą.
Šioji, tuo tarpu... Kantriai kentė.
Tik saulei nusileidus įvyko kai kas keisto - prie jo durų netikėtai pasirodė Krasibajus ir liepė atiduoti rankraštį - mat sutartis buvo pažeista.
Providas tik nusijuokė, pamanęs, kad sapnuojąs ir uždarė šiam priešais nosį duris.
...
Mokykloje diena ėjo kaip visada - siurbė patinkančią informaciją kaip kempinė. Ir tapo stipriausiu Rašto Kerėtoju visame Pabaltijo Perkūnžemės regione.
Tik ramybės vis nedavė netikėtas Vilikos klausimas:
- Kodėl nuo tavęs taip dvelkia velniu?
Grįžęs namo Providas visas sienas dėl visa ko apkaišiojo gynybiniais talismanais.
Saulei nusileidus vėl pasirodė Krasibajus, bet liko stovėti kieme, pagirdamas Providą už pastangas.
Ir tada pasiuntė šešėlinius skalikus į jo kambarį.
Koks šurmulys ten kilo!
Providui teko įdarbinti visus savo įgūdžius ir žinias vejant juos lauk.
Ir tik išaušus naktiniai padarai pranyko.
- Pasimatysim rytoj, - mirktelėjo pranykdamas Krasibajus.
...
Mokykloje Providas visai negirdėjo paskaitų. Ir net nepajuto veriančio Vilikos žvilgsnio. Nors jis ir stengėsi elgtis kaip galima natūraliau.
Tik mokytojai Zilanai tai neprasprūdo pro akis ir akimirkai išpuolus pasiteiravo:
- Tu visai nesiklausai! Negi nebepatinka literatūra?
- Sakykite, tamsta Yar, o kaip jūs bandytumėte nuvyti šalin piktą moną? - netikėtai paklausė Providas.
Ji buvo išmušta iš vėžių, bet tuojau susitvardė ir atsakė:
- Turbūt pirmiausia rasčiau jo silpnybę ir tada smogčiau. O kas?
...
Grįžęs namo ir prieš sutemstant, Providas pasiruošė tuziną talismanų su stipriausiai užkeikimais.
O tada išėjo iš namų, ieškodamas vietos juos panaudoti.
Sutemus pasirodė Krasibajus.
- Bėgti bandai? Neverta. Visur surasiu.
Iš aplink supančių šešėlių pasirodė panteras primenantys baisuokliai.
Ir įvyko grumtynės.
Baisuoklius Providas naikino ugnies ir viesulų kerais, o į Krasibajų vis šaudė talismanais. Bet net šių naikinančios galios neužteko. Pikulo skydas kaip buvo visas, tokiu ir liko.
Tad ir vėl Providas tegalėjo tempti gumą iki aušros.
Tik priešininkai pasirodė ne iš kelmo spirti ir jis buvo visas apdrąskytas ir kruvinas.
- Na, smagu šiandien buvo, - tarė Krasibajus. - Pasimatysim rytoj.
Ir pamojęs ranka kartu su kačių armija pranyko šešėliuose.
...
Mokykloje Providas buvo it po karo ir net negirdėjo paskaitų, tuo netekdamas taip sunkiai rinktų taškų.
Mantra „viskas normaliai“, kurią jis kartojo kam nors pasiteiravus apie jo būseną, nė kiek neteikė užtikrintumo.
Galop per vieną iš paskaitų Vilika už pakarpos jį išsitempė lauk. Prirėmė prie sienos ir tarė:
- Klok, kas yra! Ne nebegaliu ištverti to velnių tvaiko.
Ji ramiai išklausė Provido įvykių santrauką.
Bet šiam bebaigiant pasirodė Zilana Yar ir abu turėjo pasitraukti į tuščią kambarį.
Ten Vilika nusiėmė kepurę atskleisdama vilko ausis ir parodė uodegą.
- Ši naktis bus pati sunkiausia, - tarė ji, - geriausi būtų likti čia ir užversti visą pastatą jam ant galvos. Jei neliks kitos išeities. Nes nepaliksiu tavęs vieno.
- Tu man padėsi? Kodėl? Tu juk ne prie ko!
- O man reikalinga priežastis?
Pasiėmę savo daiktus ir pasislėpę mokykloje jie laukė iki sutemstant. Tuo metu Providas pasiruošė naują šusnį talismanų, kurių vieną pasislėpė užantyje.
...
Ir štai trečiąjį kartą nusileido saulė.
Mokykla bemat paskendo tamsoje, nors ir daugelyje kambarių dar degė šviesos. Koridoriais kunkuliavo juodi dūmai ir sklido balsas:
- Providai, Providai... Nejau manaisi galėsiąs nuo manęs pabėgti?
Krasibajus ramiai sau žingsniavo  nė neįtardamas, kad už kampo jo tykojo Providas.
„Nė neįtardamas“.
Providas sviedė talismaną su „Pragariška Liepsna“ ir spruko šalin.
O iš šešėlių pasirodžiusius žmogaus formos baidus vieną po kito sudrąskė Vilika.
Providas ėmė tykoti už kito kampo pasiruošęs „Saulės Kaitros“ talismaną, bet netykėtai priešais jį atsirado Krasibajus ir griebė už gerklės. Jo veidas, plaukai ir kostiumas dar rūko po liepsnų.
- Žinai, karštoka buvo, - tarė jis.
Bet jį tuojau iš nugaros puolė Vilika, priversdama atsitraukti.
Griebusi Providą už rankos ji pasileido tolyn.
- Net vilką prisijaukinai? - šyptelėjo Krasibajus. - Šaunuolis!
Providas metė jam į veidą talismaną, paskandindamas akinančioje šviesoje ir aplink išlydydamas sienas su langais ir durimis.
Tik pikulas neišleido nė garso.
Kerėtojas su Vilika bėgo vingiuojančiais koridoriais, bet netikėtai kelią jiems pastojo tuntas iš visų galų lendančių baidų.
Vilika juos drąskė dantimis ir nagais, bet šiems galo nebuvo. Net Provido talismanai negelbėjo.
- Kiek jų čia gali būti? - nervinosi Providas.
- Tai visos jūsų jėgos? - kvatodamasis tarė Krasibajus, artėdamas iš už nugaros.
Providas jį pasitiko keliais talismanais, bet šie nepaliko nė įbrėžimo.
- Providai! - iš kitos pusės šūktelėjo Vilika, paskendusi baidų minioje.
Jis metė kelis talismanus ir jos pagalbon, bet netikėtai pajuto kaip kažikas griebė jį už kojų.
Baidai lindo iš visų galų.
Ir talismanai baigėsi...
O visų blogiausia, kad likusieji sudėti kitame pastato gale.
- Šiandien tikrai nesėkminga diena, - tarė Providas bėjėgiškai laukdamas kol visas pasaulis užgrius ant jo galvos.
...
- Rarghr! - suriaumojo Vilika vienu mostu blokšdama tuziną baidų ir vienu šuoliu prasiverždama pro jų sieną.
Kaip blyksnis ji prašvilpė pro Providą ir jau tiesė nagus link Krasibajaus, bet šis spėjo atšokti.
- Vilkai... - susiraukė jis atsakydamas kinetine banga.
Šioji pagavo Viliką ir kartu su dūžtančiais langais ir yrančiom sienom nuskynė Providą ir nušvilpė ligi koridoriaus galo.
Taukšt!
- Oi, nejau per stipriai? - nustebo Krasibajus.
...
Vilika vėl buvo bepuolanti, bet Providas ją sulaikė.
- Laikykis, - tarė jis ir iš užančio išsitraukė paskutinį talismaną - „Pastato judėjimo vairą“.
Jam suveikus iš grindų išdygo laivo šturvalas.
Providas griebęs jį pavertė į priekį.
...
Ir visas mokyklos pastatas išsirovė su šaknimis ir atistojo ant nosies.
...
Visi žmonės ir daiktai nučiuožė pavėjui. Išskyrus Providą su Vilika - jiedu laikėsi įsikibę šturvalo.
- Toliau neina, - tarė Providas, - reikia pasukti šonan.
Vilika įsipyrė nagais į grindis, laikydama jį glėby ir šis šiaip taip pasuko vairą.
...
Pastatas ėmė gultis ant šono pakeliui trupėdamas pats ir naikindamas aplinką. Bet iš jo spėjo iššokti žmogaus siluetas.
...
Tačiau net Krasibajus negalėjo atsilaikyti prieš gamtos stichiją ir bejėgiškai trankėsi po visus kampus.
- Gravitacija tikra bjaurybė! - šaukė jis.
O Providas toliau suko vairą.
- Nebegaliu daugiau išlaikyti! - per jėgą sušuko Vilika.
- Kai liepsiu, paversk šturvalą atgal, - tarė Providas.
...
Pastatas it tingus banginis apsivertė ant nugaros, šildydamas pilvą žvaigždžių šviesoje.
...
- DABAR! - sušuko Providas.
Vilika įsitempė ir stipriai atsispyrusi kartu su juo užvertė šturvalą.
...
Lyg milžino koja primintas pastatas visa jėga tėžėsi žemėn, sukeldamas raibulius, nuvilnijusius per pusę miesto ir dulkių stulpą.

Providas atsipeikėjo ramiai oru plaukiančiame vežte, gulėdamas kažkam ant kelių. Nosį pasiekė saldus ir pažįstamas kvapas.
- Mmm~.. Jau pabudai~? - paklausė godžiai jį akimis rydama Zilana Yar.
- Kur aš? - paklausė Providas.
Ir tada galva užplūdo prisiminimais apie tai, kas nutiko ir kaip paskutinę akimirką, prieš grindims pasibučiuojant su lubomis, jis panaudojo „Kriauklės“ kerus.
- Kur Vilika? - paklausė jis.
Bet tada pajuto rankose kažkokį daiktą iš dviejų dalių.
- Toji vilkė~ su kuria buvai~? - paklausė Zilana ir ėmė tiesti ranką link jo krūtinės.
- Taip.
- Jai viskas gerai.
- Ačiū! Man palengvėjo, - tarė sugniauždamas savo rašiklio liekanas.
Zilana ėmė čiupinėti jo kaklą.
- Em, tamsta Zilana, ką jūs darote? - paklausė jis, žiūrėdamas į jos staiga pajuodusiais baltymais, akis.
- Provi~, aš nebegaliu daugiau~! - tarė ji pabalus odai. - Aš taip seniai valgiau~... Ar padėsi man~?
Ji netikėta jėga prisitraukė Providą prie savo lūpų. Ir jos burna atsivėrė nuo ausų iki ausų atskleisdama eilę ilčių vietoj dantų.
Ir tada Providui toptelėjo - jis turbūt čia ir mirs - savo mylimiausios mokytojos glėby.
- Tamsta Zilana, palaukite! - tarė jis. - Jūs tvardėtės? Kodėl?
- Aš norėjau būti mokytoja~, Provi~... Bet ši dieta mane varo iš proto~! Dar truputį ir nebepajėgsiu tvardytis~...
- Tai kodėl neužsisakote mėsos? Šiais laikais gi galima viską!
- Man reikalingas žmo~giškas proteinas~...
Providas nespėjo atsakyti, nes tą akimirką vežtas visa jėga tėškėsi žemėn ir jo nosis tiesiog atlūžo nuo korpuso.
Jį primynęs stovėjo Krasibajus. Sudrąskytais drabužiais, kruvinas ir piktas. Ir su styrančiais ragais, bei sparnais.
Jis griebė Zilaną ir išsviedė ją iš vežto.
- Neliesk mano grobio, - sušnypštė jis.
O tada viena ranka išgriebė Providą ir pakėlė it pūkelį.
- Tai vat kokius žaisliukus man paruošei? Na, metas mokėti.
- Ko tu nori?
- Nejau neaišku? Rankraščio.
- Mes dar nebaigėm, - šaltai tarė didžiulis vilkas tamsaus vario spalvos kailiu anapus vežto.
- Tai visgi išgyvenai, - nusviesdamas šalin Providą, susiraukė Krasibajus, - Varinis Vilke.
Šis it blyksnis šoko pirmyn griebdamas pikulą savo nasrais ir tėkšdamas žemėn. Tada letena primynęs apstulbusį grobį buvo besiruošiąs nukąsti jam galvą.
- PALAUK, VILIKA! - suriko pribėgdamas Providas. - Tai juk tu Vilika, ar ne?
- ... Ko tu nori, Providai? - sustojusi paklausė ji. - Jis - priešas.
- Aš žinau! Bet ar tikrai?
- ... Man nerūpi.
- Bet man rūpi! Nes, manau, kad supratau, kas čia dedasi.
- ...
- Leisk dabar man su juo susitvarkyti.
- ...
Varinis Vilkas pradėjo mažėti ir galop pavirto žmogumi. Nuogutėliu. Tamsaus vario spalvos plaukais.
- Ačiū, Vilika.
- Na, jis vis tiek ne mano skonio.
Kosėdamas ir gaudydamas kvapą Krasibajus išlindo iš kraterio.
- Na?.. Ir... ką gi tu... supratai?.. - paklausė jis.
- Problema ne tarp mūsų, o sutartyje, ar ne?
- E?
- Kodėl davei man ją pasirašyti? Manei, kad esu eilinė auka?
- NE! Ne... Ne todėl.
- Tada kodėl? Sakyk!
- ... Nes man patinka tavo darbai. Ir norėjau, kad bent vieną knygą parašytum tik man...
- Ir viskas?
Krasibajus linktelėjo.
Providas atsiduso.
- Na žinai... Vilika, turi rašiklį? - atsisuko į ją visiškai nuogutėlę, stovinčią šalia.
Staiga suvokusi neturinti drabužių, paraudo iki ausų galiukų ir prisidengė rankom, bei uodega.
- K-kur spoksai? - nukreipdama akis, išlemeno ji.
- Atleisk! - irgi parausdamas tarė Providas.
- Aš~ turiu~ - tarė Zilana, atgavusi žmogišką išvaizdą ir sugrįžusi prie įvykio vietos. - Toks tiks~?
Jinai mestelėjo jam savo asmeninį rašiklį. Ir Provido rankose jis pradėjo švytėti blausia šviesa.
- Tiks! Ačiū! - šyptelėjo jis. - Taigi, Krasibajau, trauk sutartį.
Sutrikęs šis padavė jam pergamentą.
Providas jį išvyniojo ir ištaisė „mainais į gamybinę produkciją“ į „mainais į asmeninę knygą“.
O tada dar kartą pasirašė ir padavė įrankį su sutartimi Krasibajui.
- A! Matau... - šyptelėjo jis ir taip pat pasirašė.
Sutartis staiga driogstelėjo saulės smiltimis į visas puses ir po to susivyniojo atgal.
- Dabar lauk savo užsakymo! - šyptelėjo Providas.