ilgesio piešinys

Aš praeitį kaip tuščią lapą pasiklosiu
ten surašysiu, ką esu praradus
ko nebėra
kas šalimais praėjo
giliai įmynė pėdas laiko ratuos
pasteliniais prisiminimų mostais
nupiešiu nespalvotai mielus veidus
jie kaip gyvi
nes ten, kur nebesensta
žiūriu į juos ir
skamba metų aidas
tuščiam lape suguls seni peizažai
tapysiu juos iš praeities eskizų
sodriai nuspalvinsiu tą upę
kur srovena
gyvenimo vaga
be praeities reprizų...
šešėliai nuoskaudų
praplaukia pro apleistą bokštą
ten ištremti jausmai įkalinti gyvena
netekę teisės grįžt
nebus jiems dovanota
jų atgailą šalti tik mūrai mena.
----------------------------------
keistokas man išėjo piešinys
prasmė tokia miglota
kaip vaizduotės vaisiui dera.
tą piešinį paslėpsiu prie širdies,
neeksponuosiu niekada –
nepretenduoja jis į aukštą meną
---------------------------------
tai epizodaI iš manos būties.
o aš į jį žiūriu
ir širdyje man gera...