Oi, tie žąsinai

Iš kiemo sugrįžęs,
          Prie tvarto pritūpęs,
Nusibraukė ašarą mažas paršiukas.
Prie aptvaro šiandien jauni žąsinai
Iš jo pasišaipė:
          - Mažyli, žinai,
Kas būsi užaugęs? Dabar galvot laikas,
Pavirsi į kiaulę,
  Esi josios vaikas!
Mes skraidom,
          Dar nardom srauniam vandeny,
Kai tu - tikras paršas,
          Purve gyveni.
Mums giminės, manom,
          Net gulbės gražuolės,
O jūs nesiprausę į migį įpuolat.
Gagename šauniai,
          Įžnybti dar galim,
Paršavedės kriuksi, kai žviegia vaikeliai.

- Brangus - savas tvartas, šypsokis lig valiai,
Netapki tuo žąsinu, mielas sūneli! –
Ramina paršiuką kiaulaitė mama, -
- Nubrauk ašarėlę.
          Nesriūbauk!
                    Gana!
- Abu pakriuksėkim:
          Tikri žąsinai,
Todėl jiems neauga
          Stori
                lašiniai!