Kiekvieną vakarą jis atidžiai
apžiūrėdavo Didžiuosius Grįžulo ratus,
kai ką pavalydavo, nušluostydavo,
jei reikėdavo, priverždavo, pataisydavo.
Dirbo rimtai, bet ne pigiai,
su visais elgėsi mandagiai ir lygiai,
todėl ratai niekada nesulūžo, nenugarmėjo pragaran,
bet iki ryto sukosi tolygiai ir tykiai.
Kiekvieną rytą jis pasiklodavo lovą tvarkingai
darydavo proto mankštą ir kūno jogą,
o Didieji Grįžulo ratai rymodavo jo šieninėj
šalia Šienpjovių sidabrinių dalgių.
Bet kartą vakare jis atrado ryškią žvaigždę,
kuri šalta šviesa nušvitino jo likimą.
Tik į ją vieną težiūrėjo, o ratus ištempė į aikštę
ir paliko visų akyse liūdnai trūnyti.