182101222017

Žanras visai nesvarbu,
Visą ką nusako turinys.
Tai eilės ar dienoraštis.
Mano - autobiografinis, ar išgalvoto veikėjo svaičiojimai apie utopines kultūras.
Tai abstrakcija ar tik šviesos instaliacija.
Visais atvejais tai mūs egzistencijos manifestacija.
Kanoniška, logiškai ar gramatiškai tvarkinga, o gal pabrinkus ir apgaulinga.
Vis ji apie tą patį, vis jei gebama suvalgyti - tuomet pakankamai teisinga. Tiesa, kartais nuodinga protui ir įdinga dvasiai, bet palikta tik tavo paties valiai.
Galiausia po visu tuo tai mėginimas sekti kismą. Kuris tik ir sudėlioja dalykus į savas vietas.
Visgi tai eilės - tai poezija - tik todėl, jog negalvotumėt, jog pažįstat maną mėsą ir maną kraują ir maną ryžių dubenėlį iš kurio tepu kasdienę egzistenciją. Tekstas tai tik faktų mišrainė nurodanti į tiesos apraiškas, bet toli gražu ne pati tiesa.
Užmerkęs akis vedžiodamas teptuką po drobę tariu tiesą ir ji subliūkšta įjungus šviesą. Ir tai visada visada. Taip vejuosi savą realybę. Taip mėginu sugriebti sprunkančius siūlų galus. Taip negaliu susitaikyti su likimu žemėje. Taip kovoju, netapti gyvuliu, kurį pjausit ir dėsit ant stalo.
Ir tik tikėjimas esant psichodeliką atverenčios kilmės, veda toliau būti priešnuodžiu šiai socialinei katastrofai. Kartais draskau akis, kartais priverčiu supykinti ir džiaugiuosi jei pagaliau nustoji skaityti, jei pagaliau užlenki ekraną ar susikiši telefoną iš kur neištrauksi - gal pagaliau susimąstysi kas esi tu ir ar tau tikrai to reikia.
Žmonėms čia nevieta... Tikiuosi ateis diena kai visi kartu taikiai pasirinksim nebūtį ir tai pagaliau sutvers harmoniją šioje žemėje.
Iki to dar daug nuveikti. Todėl nešvaistydamas laiko stoju prieš drobę ir tęsiu savą misiją. Lig galiaus drobė liks balta ir nesutepta. Lig nebereiks liejant nepasitenkinimo - it ten tarė vienas - tapyt ant jos vieną, antrą, šimtąjį paveikslą. Lig baltuma taps mūsų visų sielos atvaizdu, lig mus tai sujungs ir tapsim vieniu.
Ir vėl nebeliks laiko, istorijos, epochų, perversmų.


182001222017