Paskendimai

Sakau jums, ji buvo pamišusi.
Priglausdavo galvą prie žemės,
Klausydavosi šaltinių -
Lyg savo, lyg žemės širdies.
Sukiojom pirštu apie smilkinį.

Bet kartą šaltiniai prakalbo.
Išgirdom. Ir kasėme šulinius.

Braidydavo tvenkiny.
Panardindavo veidą,
Vanduo buvo rūdžių spalvos,
Ką ji ten įžiūrėjo,
Pamišėlė ta.

Bet vanduo, prarijęs jos veidą,
Spinduliuodavo auksu. Mes matėm.

Skalbdavo baltinius.
Išdžiaustydavo prieš patį lietų
Ir stebėdavo,
Kaip paklodėmis slenka
Žuvų šešėliai.
Beprotė, sakau jums.

Tik mes irgi pradėjom regėti
Žuvis iš jos guolio. Sparnuotas.

Pamišusi vandeniu buvo.
Todėl nenustebom, kai kartą
Ji žengė juo. Dievo dukra,
Kažkas ištarė.
Jau žinojom, kad seksime paskui.
Jau buvom pamišę.
Beviltiškai sergantys.

Tokie ir paskendom.
Susikibę už rankų.