Už ankstaus ryto lango truputis – tik po kojomis – sniego, bet dar snaiguriuoja. Manosi, kad greitai padaugės. Dar truputis šaltuko. Gal jį ir girdžiu: taip nebūna, taip nebūna...
Kitur gal – ne, o Vilniaus Naujininkuose būna ir taip, kaip nesinori ar neturėtų būti. Už lango dar vis tyla, dar net ir aerouostas snaudžia, bet – antai – Vėtra iš „Rašyk“, čirpina smuiką ir dainuoja:
Juk kartais reikia tiek nedaug
Tu tik vardu mane pašauk
Kai bus ir liūdna, ir nyku
Vienatvės tyloje...
Ir jeigu jai, ir daug kam popiežius Grigalius XIII savo kalendoriumi rodo į 2016 - 12- 05 laiką, tai vis dėlto – kad ir kaip nesuprantama – ne visiems taip. Ir man ne taip. Kaip vakar, užvakar, kaip dar anksčiau, taip ir šiandien iš pat ankstaus ryto įsišviečia ta pati informacija. Akis galiu užkloti, užmerkti. Tai visai man netrukdo regėti ir perskaityti:
Sausis. 2019
Saulė teka 08: 42, leidžiasi 16: 02, d. ilgumas 7. 20
Delčia, 25 mėnulio diena
1
ANTRADIENIS
– Goliau, kur tu?
– Sakiau, kad neišeisiu, kol negausiu sutikimo būti prie redaguojamų Prano raštų. Tau, regisi, patinka rodyti į mane kaip cenzorių? Rodyk, Vidini, rodyk, bet vis dėlto Amerika savo prezidentu išsirinko Donaldą Trumpą.
– Radai į ką rodyti. Antai, kur Amerika su Vašingtonu ir štai kur Lietuva su Vilniumi, – sakau jam įtardamas, kad jau pradeda jį erzinti ir mano per naktį neišblėsęs džiaugsmas. Nesibodėdamas galiu kartoti jam pasakytus gerus žodžius ir neatrodo, kad jie galėtų nusidėvėti. Ne batai gi. Gaila tik, kad aitvarai išnyko ir reikės prašyti, kad varnas Golius pakartotų savo deklamaciją. Kažkodėl taip atsitikę, kad knygoje „Tas mano AŠ“ eilėraščio „Aitvarai“ Pranas neužrašė. O ir negalėčiau tarti, kad ypatingiau jais domėjosi. Jam artimesnis pasakų kūrėjas Kęstutis Kasparavičius. Pasakų jo irgi bemaž neskaitė, bet saugojo iš jo perimtą įsitikinimą, kad, girdi, pasakų rašyti neišmoksi net jei labai norėsi, bet – vėl pasak jo – jei trūksta kelių varžtelių, tai gali bandyti rašyti.
Jam buvo smagu žinoti, kad yra realybės pasaulis, sumišęs su dvasia. O tai kartu reiškia, kad ir prieigos prie jo kitokios. Einšteinai ir aukštoji matematika tokiai būčiai atrasti ir įsisavinti nereikalingi. Gali jie būti, tegu, tai nepatrukdo, bet visgi Savęsp ar Savęsp (i), Ašašai prasideda nuo AŠ ir nežinia kaip toli.
Iš kur, kada pas jį tai atėjo?
Manyčiau, kad susidomėjimas prasidėjo pasirodžius „Lietuvio kalendoriui“, nes po kelių metų jam žlugus, Pranas mėgino jo gerą vietą užimti „Šilinių kalendoriumi“. Pasitaręs su Tamošiumi, neužtruko į METŲ pirmos dienos lapelį įkelti iš Biblijos „Pradžios knygos“:
Ir Dievas tarė:
Tepasirado šviesa! Ir pasidarė šviesa. Ir Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir jis atskyrė šviesą nuo tamsybių; ir praminė šviesą Diena, o tamsybes Naktimi; ir pasidarė vakaras ir rytas — pirmoji diena.
Tokia atgijusi atmintis, išgirdus varną Golių deklamuojant „Aitvarus“
mane taip nudžiugino, kad... nežinau, kaip apie tai pasakyti. O kodėl taip, man kol kas nereikia klausti. Ir šįryt, kai suvokiau, kad laikas mus gerokai aplenkė, o kartu su juo ir ne kurie mūsų AŠ sandaro reikalai, dar vis spirgėjau džiaugsmu, kad vyksta toks neįprastas dalykas. Žinoma, tuo džiaugtis nereikėtų – galima nutylėti, galima nuduoti, kad taip alkoholis smegenis paveikė ir todėl priverstos išspinduliuoti haliucinacijas: girdi, aitvarai yra akivaizdi jo pasekmė. Ot, išaušo rytas, ir kur dabar jie?
– Kur? Negi, Vidini, manai, kad ir jie su manimi galėtų užsilikti pas tamsta? Ar ne per daug garbės, a? – girdžiu varną Golių, bet tuoj nuo nuo slenksčio pasigirdo balsas:
– Manau, kad ponas Vidinis neparodys į mane kaip negarbingą. O ir tamsta, Goliau, taip pat. Aš irgi apsisprendžiau pasilikti čia
Taip, taip, negalėjau, negaliu ir, matyt, negalėsiu parodyti į jį kaip negarbingą, nes ir Prano eilėraštyje apie jį parašyta:
O ten ir aitvaras, kuris
Ant slenksčio sėdi ir posmuoja...
Visaip vartaliodami žmogaus būties reikalus, suspėdavome daug kur, net ir po dangų, po žvaigždes ir žvaigždynus pasidairyti ir primiršome (ar pamiršome?), kad yra toks nepaprastas, dieviškai įtaigus sutvėrimas, kaip namų slenkstis. Dabar ant jo sėdėjo Aitvaras ir neatrodė prasčiau, negu būtų danguje.
– Aš irgi, Vy Vidini, prašau, kad ir mano mūzą paredaguotumėte. Ne labai kaip atrodau su ja. Kaip ne lietuvis. O juk kartu su poetu Petru Vaičiūnu, su kompozitoriumi Antanu Vanagaičiu giedojau:
Ei Pasauli, Mes be Vilniaus nenurimsim!
Nenurimsim mes be Vilniaus!
Senas Vilnius mūsų buvo, mūsų bus!
Vilniui gimėm ir tik Vilniui mes atgimsim!
Mes kaip rytas saulėmis į jį nulimsim!
Vilniaus pilys savo vyčių susilauks!
„Geležinis vilkas“ Panėry sustaugs!
Ė! O...!