Nedink, naktie ir atmintie

Dešimtmečiai į pusamžį sukrito,
o aš dar vis iš šiaurės grįžti nesuspėju.
Prie pirsų ūbauja laivai.
Siūbuoja vandenys poliarinėj nakty,
atrodytų, į šviesą išsilieti panorėję.
Dar vis su antpečiais jūreivio
Dar vis sargyboje budžiu.

Tu – ką?
Lig šiol dar vis sovietinis, žmogiuk?

Neklausk.
Man šiaurė į žuvėdrą panaši –
ji klykteli, jai atsakau,
nepatausodamas savęs sugrįžti.
Įaugau į laivus, į rupią šiaurės duonos dalią
ir ten, poliarinėj  nakty,
giliai į atmintį įkritus
saulė šviečia...

Nedink, naktie
ir atmintie, joje...