Epilogas, 2.

.




Reabilitacija

Kaip lengva ryšiui pasimesti
Su laiptine, kai vien gamta miela.
Po netekčių kurtoka jos tyla,
Bet daug prasčiau knibždyne esti.

Išties, kasdienį bruzdesį slopina
Neaiškios ūkanos, keista
Ausis užgulusi vata,
Nei skauda kas, nei bekankina –
Praėjo jau. Nebekintu,
Ir vos ne viską suprantu...
O kojos brydę šonan mina. –
Lyg sveikata,
Ir lyg kita.




Tai ko tau..?

Kad pamilus štai dabar  laisvai
Be kančios ir nerimo, kad šviesą
Ir glamonę tiestų apžavai,
Ir juki aistra žaidimų kviestų...
Širdį senkančią ir kūną liesą
Tuo džiaugsmu išgydyčiau tikrai.

Ar – pamilt be atsako, bet tokią,
Kurioje aistra – gyva ugnis
Plasta, tik savęs netuokia,
Ak... įsigaus... kažkam – nušvis.

O...  pasmerktų merdėt pamaži
Statula vangi ir vien graži...





Rekreacija

Iš tolo pasiilgau meilės,
Ne taip tikros, kaip paprastos,
Labiau džiugios, negu audringos, –
Ne svaigalo – beržų sulos...

Tos atgaivos – ozono laisvės,
Ir po sausros, ir po audros.
Po žaibo, įtampos bevaisės,
Nuo skausmo poilsio ilgiuos.

Ar tau – kitai – atsidėkosiu,
Ar vien tebūsiu pastovus,
Kai šuorai darganos piktosios
Ir tavo šypseną užpūs.

Net ne giedros, vien drėgno vėjo,
Vien laisvo bučinio tikiuos,
Lai kas išseko, sumedėjo,
Išsprogs ir pievom nušuoliuos

Tau iš paskos ar gal šalimais –
Man nesvarbu, tik iš lankos
Lengvučiais padabintą rimais
Į sodą parsivest smelkiuos –

Kad mano širdyje įaugtum
Vien grožio bruožais, ne krauju,
Kad džiugintum ir pasidžiaugtum...
Aistringą nerimą veju.