Laukimas visada egzistavo mano gyvenime. Man atrodydavo, kad tik tam ir gimiau – laukimui. Laukimas - kažko geresnio, kažko šviesaus: dieną – saulės, naktį – žvaigždžių arba ugnies atšvaitų, na, blogiausiu atveju – žvakių šviesos. Laukimas, kai ateis žiema, ir švęsiu gimtadienį, po to – kai ateis vasara, šviesusis ir šiltasis laikas (tiesa, ne visada tai būdavo šiltas laikas, kartais ir priplėkusio vėsaus skonio, kaip kambaryje užsistovėjęs vanduo). Laukimas tėvo, grįžtančio po darbo namo (vis dar tebejaučiu tą šleikštų metalo ir baimės prieskonį burnoje – laukimo skonį. Atpažindavau kiekvieną krebždesį prie durų, ir, jei jis vėluodavo bent penkias minutes, spėliodavau –pareis šįvakar girtas ar ne. Paskui lygiai taip pat laukdavau po darbo grįžtančio vyro, vis ta pati susitraukusi iš nevilties maža išsigandusi mergaitė dideliame kūne, – ką gi aš darysiu jei jis vėl...?) Laukimas prietemos: kol žmonės, dirbę sode, išsiskirstys, ir galėsiu šiek tiek padirbėti sode, (beveik) nematoma ir nenužiūrinėjama kaimynių (paskubomis ravėdama prisimenu, kad taip darydavo ir mano mama –sode dirbdavo daugiausia pavakariais, kai žmonės jau skirstydavosi namo). Laukimas, kol užaugs vaikai (ką aš dabar darysiu su savo gyvenimu? Ko aš, po velnių, iš tiesų noriu?). Laukimas, kol meilužis paskambins ar parašys (godus žvilgčiojimas į telefono ekraną, kol JIS teiksis paskambinti ar parašyti... Likimo ironija, vadindavau juos visus MANO MEILE. Kaip prastame anekdote apie meilužį, nesivarginantį atsiminti savo draugių vardus. Nors taip vadindama netgi nemelavau, pagaliau kiekvienas jų ir buvo tuometinė mano meilė). Laukimas vakaro, kada grįždama namo iš darbo galėsiu pasinerti į laiminančią tamsą (laukdavau to su nekantrumu, ir nedrįsdavau atsiverti kaimynei, iš geros širdies mane pavėžėjančiai namo kas antrą savaitę. O iš tiesų trokšdavau, geisdavau pasinerti į naktį, ir išskleistomis savo kūno antenomis laukti, kol tas aklinas ir tuo pačiu skaidrus nakties oras pradės skverbtis į mane ir ims savaime klostytis į žodžius, eilutes, eilėraščius...) Laukimas, kai baigsis laukimas, ir būsiu laiminga. Dabar, atsigręžusi atgal, matau, kad būtent tada, tame laukime ir buvau laiminga. Laukimo sukeltas adrenalinas skatindavo veikti, judėti (juk turi kas nors pasikeisti, ar ne? Juk negali taip tęstis amžinai? Juk kas nors pasikeis? Juk taip?), išsinerti iš kokono, atvyniojant kietai sumazgytus savo apsauginius sluoksnius (pasaulis juk bjauri vieta, ar ne? Niekas tavęs nepasigailės, turi kaip nors, bet kokiais būdais apsiginti pati. Jei tave skaudina – smok taip, kad maža nepasirodytų. Ir niekada, girdi, niekada negrįžk atgal. Nes jei tave įskaudino vienąkart – įskaudins ir vėl. Neleisk jiems to daryti! Privalai save apsaugoti. Pati).
Artėja žiema. Tebesu laukime.