ir krenta lapai tarsi paukščiai sukasi be vietos
jų liūdną dainą vėjas po laukymes išnešioja
į žemę tyliai spaudžiasi lietaus išplautos pėdos
rodos sustoja šimtmečiai vieniši kapitonai
laivus švartuoja prie krantų kur niekas nebelaukia
po uostus vaikšto aidas tų kurie seniai nuskendo
ruduo kai it pamišęs viduje kažkas vėl staugia
nes atkakliai vis dairosi savų ir jų neranda


bibliotekininkė















