Rašyk
Eilės (72245)
Fantastika (2172)
Esė (1688)
Proza (10353)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pratarmė

Labai labai nešvankus tekstas, nežinau, kodėl tokį parašiau. Primygtinai siūlau neskaityti. Nerekomenduoti. Nesekti juo. Nemėgdžioti veikėjų. Nebūkit tokie pasileidę kaip jie. Kaip aš.

Simas

Kai man pasakė, kad Danijoje kažkokiame miestelyje - kiek kartų bežiūrėjau į žemėlapį, niekaip neįstengiau išmokti pavadinimo - Fyno saloje turiu sugauti pokemoną, galėsiantį prikelti Jorką, aš nesvarsčiau nei minutės. Iškart sėdau į mašiną, prieš tai apglobstęs apklotu Jorką ant galinės sėdynės, įmečiau į navigaciją iš žemėlapio telefone miestelio pavadinimą, kurį vėl tą pačią akimirką pamiršau, ir užvedžiau variklį. Delsti negalėjau, buvo svarbi kiekviena minutė.
O pasakė Jegoras, Jėga arba Syla, kaip dažniausiai jį ir vadinome dar nuo ketvirtos klasės, kai atsidūrė mūsų mokykloje kažkur nuo Uralo. Lietuviškai tada nemokėjo, nors motina buvo lietuvė iš tremtinių, o tėvas kategoriškai atsisakė vykti į kažkokią fašistinę Pribaltiką, todėl liko savo Uralščinoj toliau gerti degtinę su vietiniais urapatriotais. Sylo mama buvo graži moteris, tad neilgai trukus Jegoro pasiimti po pamokų atvykdavo naujasis tėtis prabangiu mercedesu. Ir pats Sylas, ką čia slėpti, pirmu pasirodymu atitraukė visų klasės (ir ne tik!) mergaičių dėmesį nuo kitų berniukų. Visi žiauriai jam pavydėjome. Paveldėjo iš mamos visa, kas geriausia.
Jorkas - tai šuo, kurį prieš du mėnesius padovanojo arba, tiksliau pasakius, įsiūlė pigiai nusipirkti vienas puikiai sugebantis įtikinėti jaunas išvaizdus bulgaras (jis taip prisistatė); iš pradžių lyg ir sakėsi, kad dovanoja man Jorkšyro terjerą, nes neva negali su juo lipti į lėktuvą, atvyko čia su mergina jos automobiliu, paskui jinai jį metė dėl kažkokio lietuvio, tad liko su šuniu svetimoje šalyje praktiškai be pinigų, ir todėl dovanoja man savo geriausią draugą, tikėdamasis, kad aš atsidėkodamas duosiu bent kažkiek lėktuvo bilietui; bandelei ir arbatai jis jau neprašąs.
Aš pasidomėjau, kiek gi kainuoja tas bilietas į Bulgariją. Jis patikino, kad šimto turėtų pakakti. Tada nusprendžiau pasiderėti ir pasirodė, kad bilietą greičiausiai jis įsigys už aštuoniasdešimt eurų. Neliko kito būdo atsikratyti bulgaro, kaip tik atiduoti jam suderėtus pinigus. Jis greit įšoko į laukusį juodą automobilį, regis, tai buvo mersedesas, su gerokai vyresniu vyriškiu už vairo  (o prie ko čia mergina, kuri liko su lietuviu? Arba kam tas lėktuvas, kai yra mersas? Ir kodėl neatsisveikino su savo geriausiu draugu Jorkšyro terjeru?), ir aš net nespėjau paklausti šuns vardo.
Beje, susikalbėti su bulgaru man padėjo rusų kalba, nes angliškai anas nemokėjo, o aš jos mokiausi kaip papildomos, nes tada mokykloje labai norėjau bendrauti su Sylu jo gimtąja kalba.
Taip ir likau stovėti su pasaitėliu rankoje, šiek tiek palengvinęs piniginę. Paklausiau šunio kaip jį vadinti ir išvardinau kelis galimus variantus: Reksas, Maksas, Teris, Jorkas. Du paskutiniai vardai mano išvesti iš junginio Jorkšyro terjeras. Ties Jorku jis sulojo, tad supratau, jog šitas vardas jam mieliausias.
Su Jegoru vėl suėjome atsitiktinai: susiradau internete artimiausią veterinarijos kliniką, kad parodyti Jorką, gal reikia paskiepyti ir panašiai, ir ką tu manai! Prieš mane stovi geriausias mano mokyklos draugas. Veterinaras.

Hilda

Buvo kvaila išgirsti, kad šuo, kuris mirė (ir tą konstatavo veterinaras, geras Simo  mokyklos draugas, nors ir be konstatacijos buvo daugiau nei aišku, kad šuo - koks jis bebūtų mielas ir, nesakau, kad man jo negaila, anaiptol, širdis plyšta - yra stipęs, jei nepasakyti dar griežčiau - per savo žioplumą tapo stipena), dar kada nors prisikels, tiesiog neįmanoma buvo klausyti sapaliojimų, kad jis,  tas šunsnukis vardu Simas, kuris pastaruosius kelis mėnesius yra mano lovos subnuomininkas, atgaivins tą šunėką ir dėl to privalo trenktis kažkur po velnių į kažkokią Daniją. Jau geriau tiesiai prisipažintų, kad mano lova jam nusibodo.
Ir tą jis pasakė būdamas pakeliui į tą nesąmonę, kažkur Lenkijoje, lyg negalėjo pasakyti namuose, gal ir aš (o tuo nereiktų  abejoti!) būčiau trenkusis kartu su juo ir ta stipena, nors ir nė velnio netikėjau į jokį prisikėlimą.
Štai tokios būsenos aš ir buvau, kai nusprendžiau atkeršyti su geriausiu jo draugu (bent jis taip sakėsi, nes besąlygiškai tikėti tuo būtų sunku - draugas apsireiškė tik mažiau nei prieš mėnesį). Tuo labiau, kad tas draugas, kaip pastebėjau per pirmą susitikimą, negalėjo atitraukti akių nuo manęs, dėl ko ir aš kaip kvaiša spoksojau į jo šlaunis (jis buvo su šortais), kurios man pasirodė tvirtos ir daug žadančios. Dėl tų šlaunų, po teisybei, tas pirmas susitikimas ir buvo vienintelis, nes nenorėjau jų savininko akivaizdoje prarasti savitvardą ir gašliai atsidusti.
Tiesą sakant, iš Simo paskui sužinojau, kad tas Jegoras, Jėga kažkada laipiojo po kalnus, tai yra gimė kalnuose, ir vadinasi jie Uralo kalnai  (eik tu sau, kaip jėgiškai! net susiradau žemėlapyje), todėl - pasidariau sau išvadą - jo tokios išvystytos kulšys.
Taigi, nulėkiau iki jo klinikos ir apsimečiau, kad nežinau kur Simas, o juk turėtų būti čia, prieš kelias valandas išėjo ir pietūs spėjo ataušti (nors nė velnio neruošiau jokių pietų, dar to betrūko!). Ta vadinama klinika - tai jo namas, tiksliau turbūt motinos, Žaliakalnyje, kur klinikai yra skirti du kambariai pusrūsyje. Jis labai nustebo mane pamatęs, bet ir apsidžiaugė, to neįmanoma buvo nuslėpti. Nudaviau, kad nieko nematau ir naiviai pasiteisinau tuo, kad Simas nekelia ragelio, o išvažiavo taigi pas veterinarą, tai yra jį  (ir kokio velnio, juk tu jam aiškiai pasakei, kad Jorkas miręs, oi žiūrėk, koks gražus kačiukas!), o tavo telefono numerio aš nežinau  (galėsiu duoti. Tikrai? bet nežinau, ar kada prireiks?), tik pamenu adresą, kai pirmą kartą čia lankiausi su Simu ir Jorku dėl kažkokių skiepų, juk taip? Todėl ir atvažiavau taksi, taksi turbūt dar laukia (Jau ne.), kad sužinočiau,  kur tas debilas (juk buvo čia?), ir žaviai apsisukau bei palinkau šiek tiek prie narvelio, kuriame tikriausiai kažkas buvo  (juk turėjo būti!), žinodama, kad aptempti džinsai išryškins mano ilgas kojas.
Taip, buvo, sušnopavo Jegoras, savo tvirtomis šlaunimis apglėbęs mano užpakalį. Pasijaučiau, kaip gazelė, atsitiktinai užklydusi į kalnus ir sumedžiota vietinio kalnų erelio  (nesinori vartoti žodžio ožys).  Man beliko tik gašliai atsidusti. Tikiuosi ne taip garsiai, kad išgirstų jo mama, nes mums niekas tada nesutrukdė.
Labiausiai mane pritrenkė miegamajame  (po to mes nusitrenkėme ten, kai pabuvome ir duše) ant konsolės pamatytas kiekis kosmetikos ir parfumerijos. Moment nusprendžiau - iki jam apsilankant mano lovoje dešimtkart padidinti savo atsargas, gal net susirinkti iš draugių tuščią tarą ir užpildyti ją vandeniu. Pamenu, dar sėdėdama taksi baiminausi, ar nesmirdės veterinaras visokiais kačiukais? Galiu pasakyti, jis pranoko, ne, paneigė mano būgštavimus. Ir pranoko lūkesčius. Kvepėjo kaip koks Dionisas. Nežinau, kas jis per vienas, bet spėju susijęs su geru kvapu. Savo telefone prie jo numerio, kurį vis tik įsivedžiau, užrašiau šį vardą, kad jeigu kada Simas sugalvotų knistis po mano kontaktus, neaptiktų juose geriausio savo draugo.

Jegoras

Kad ji pati atvyko su aiškiu tikslu mane išdulkinti, man buvo žiauriai netikėta, juk mes matėmės tik vieną kartą, ir nors ji man labai patiko, bet po to daugiau nė karto nesirodė, kai jos briedis  (kitaip nepavadinsi) lakstė pas mane su savo Jorku vos ne kiekvieną savaitę, net jei ir nebuvo jokio reikalo. Visada buvo prielipa, dar nuo mokyklos laikų, kiek pamenu, net rusų kalbą mokėsi tik tam, kad galėtų su manim bendrauti, o aš kaip koks atsakiklis turėjau atsakinėti į jo durnus klausimus, tipo kak tebia zvatj, gde ty žyvioš ir pan., kai tuo tarpu pats norėjau išmokt lietuviškai ir pamiršt su visam tą alkoholikų kalbą.
Niekaip negalėjau suprasti, kaip jam pavyko pakabinti tokią patelę, jis aiškiai nepasakė, o aš primygtinai ir nespaudžiau atsakyti, kad neįsivaizduotų, jog ji man labai rūpi. Dar ko!
Tiesa, jis paklausė manęs, kaip ji? Atsakiau, kad jis vertas geresnės. Tada jis nusiminė, kiek pamenu, gal todėl daugiau nė karto jos neatsitempė, tik tą niekam tikusį šunpalaikį, kuris, jo nuomone, labai protingas. Ką aš žinau, bet kokiu atveju jis man nelabai patiko.
Ir turbūt logiška, kad jį ištiko tokia lemtis - mirtinai numuštas pravažiuojančio automobilio. Aišku, kažkiek tokią jo lemtį galėjo nulemti mano slopinamieji vaistai, kuriuos leidau, kad bent kažkaip įprasminti Simo apsilankymus, nors jis, spėju, ir taip būtų vaikščiojęs, neveltui yra prielipa, bet skirdamas neva skiepus vis tikėjausi, kad gal kitą kartą ateis su Hilda.
Be to, buvo papildoma proga atsikratyti vaistais, kurių kažkada pigiai nupirkau visą partiją, vėliau net pamiršau jų pavadinimą, nes išmečiau pakuotę, ir kam jie skirti, tad leidau visiems gyvūnams nuo visų ligų, juk patys jie negalėjo ginčytis su manimi, o šeimininkai visada išeidavo patenkinti. Ir beveik niekas negrįždavo skųstis.
Apskritai kalbant, labiau norėjau tapti tikru gydytoju, bet pagalvojus, kad reiks darinėti į save panašius padarus, nutariau geriau jau pjaustyti gyvulius, vis mažiau sąsajų su kanibalizmu.
Todėl visai gali būti, kad tas šunpalaikis ėjo apsvaigęs gatve, jūra iki kelių, ir gavo ko nusipelnė. Atlėkė tada Simas su juo ant rankų, visą kelią bėgo, nemanau, kad jis taip merginą neštų, gelbėk, padėk, rėkia, o ką aš galiu padėti, nieko. Miręs, miręs, sakau jam, negyvas.
Jis apsisuko ir išėjo, pasikišęs šunį po pažasčia. Vakare taip gaila jo pasidarė, kad ryte paskambinau jam ir liepiau atvažiuoti su šuniu pas mane.

Hilda

Negaliu pasakyti, kad labai verkiau to šunio, visai ne, galvoju, kad gal net mintyse pasakiau yes, negaliu aišku tvirtinti, bet galėjau taip pasakyti - jau žiauriai jis mane užpiso, atsiprašant. Kalčiausias dėl to, žinoma, Simas, tai jis įpratino tą padarą miegoti mūsų lovoje, nes, matai, anam reikia apsiprasti, pajausti mūsų globą ir šilumą. O pačiulpti nenori, norėjau aš jam pasakyti, bet susitvardžiau. O be reikalo. Tas gyvulys įprato miegoti tarp mūsų ir aš vietoj vyriško kūno turėjau tenkintis kažkokiu kailiniu pakaitalu, kuris nė velnio netgi nepriminė plaukuotos vyro kojos. Pasidulkinimai tapo išvis reti ir kažkokie iškrypę, stebint šuniui. Apsišikt toks gyvenimas.

Jegoras

Iš tikro kažkiek gal ir tikėjausi panašaus scenarijaus, tik maniau, jog pats kažkaip pas ją atvyksiu, todėl ir išsiunčiau jį į Daniją, juk Simis, kaip jį vadinome,  visada buvo labai patiklus: balandžio pirmą kiekvienas galėjo apgaudinėti jį dėl neva atsirišusių batų, o po to spirdavo į užpakalį, kai tas rišdavosi raištelius, jis niekada nepyko, neįsižeisdavo, juokdavosi kartu su visais. Ir aš jam porą kartų esu įspyręs.
Bet kad ji pati atlėks, dar tą pačią dieną, tik jam išvykus, to tai nesitikėjau. Iš laboratorijos persikėlėme į dušą, po to ji užsimanė pamatyti kur aš miegu, įsivaizduojate? būtų gal ir suvisam pasilikusi, bet aš pasakiau, kad turi grįžti mama, tik tada ji išsliuogė iš lovos ir puolė rengtis. Tai buvo taip seksualu, kad aš dar kartą jos užsigeidžiau ir pavijau prie išėjimo durų ir nuskyniau, jai žiūrint į gatvę pro stiklines duris. Gaila, mažai buvo praeivių, tik viena mergaitė kokių septynių metų gan ilgai stebėjo, kas vyksta.

Hilda

Taip, tas pasikrušimas buvo užburiantis, niekada jo nepamiršiu, ir ta mergaitė, kaip ji mane nervino, norėjau mostelti ranka, kad dingtų, bet tada juk tyčia spoksos. Tad išsitraukiau telefoną ir paprašiau, kad Jėga padiktuotų savo numerį, kad neatrodytų taip baisiai, kaip buvo iš tikrųjų, galvojau, kad mano užimtumas užtušuos tikrąjį vyksmą. Jis dar rado laiko pasišaipyti: juk sakei neprireiks. Niekšas, pagavo mane kaip gazelę ir dar aiškina.

Simas

Berlyne stengiuosi neužtrukti, nors knieti pamatyti garsiąją sieną ar bent jos liekanas, Reichstagą, kažkokią alėją, nežinau kuom ji garsi, tipo po liepomis, dar, girdėjau, zoologijos sodas geras, bet nenoriu graudintis, žiūrėdamas į liūtus, žvėrių karalius, įkalintus narve, o ne laisvai bindzinėjančius po Berlyną, kaip jiem ir priklausytų pagal statusą, plius Jorkas, pradedantis smirdėti, verčia skubėti. Grįžinėdamas su prisikėlusiu iš numirėlių terjeru aplankysiu visas įsimintinas vietas, nusprendžiu, o kol kas tik nusnaudžiu mašinoje kelias nakties valandas iki kažkokie valkatos nepradeda krebždentis apie bagažinės duris. Visu garsu paleidžiu radiją ir jie išsigandę atšoka kelis žingsnius nuo automobilio, paskui spjaudydamiesi nueina.
Pagalvoju apie Hildą, įdomu, ką ji veikia, bet čia pat ir užmirštu. Kažkodėl neprisiverčiu ilgai apie ją galvoti. Tikiuosi ir ji mane pamiršo.

Hilda

Nemanau, kad tas šiknius mane prisimena. Niekada nerodė tikrų jausmų, aš jam tebuvau jo fantazijų žaisliukas. Įsivaizduot sunku: susigalvojo, kad aš žydė, nors, po teisybei, tiesos kažkiek čia yra, man motina aiškino, kad jos senelis buvo vedęs žydaitę, dėl to paskui turėjo slėptis, klastoti dokumentus, bet galiausiai vis tiek pagavo, kažkur vežė, senelis neišgyveno, o močiutė grįžo, bet tada rusai prisikabino, žodžiu, irgi mirė ne savo laiku, nuo kažko, aš, žinoma, tuo nesidomėjau, klausiau pro pirštus, tiksliau pro ausis, ai nesvarbu, bet kai Simas užsiminė, kad aš panaši į žydę, tada tai ir pasigailėjau, kad buvau tokia atsaini savo genealogijai, tik jam, aišku, atšoviau, ei tu, atsargiau su išsireiškimais.
O jis ėmė įtikinėti neva turi vokiečių ir net nacių kraujo, tipo jo prosenelis buvo karo belaisvis, tad ir pasiūlė žaisti karą. Man kas, beveik buvo įdomu: surišdavo rankas ir versdavo prisipažinti esant žyde, aš neigdavau (Nein) , tada jis po truputį mane nurenginėdavo, pats irgi apsinuogindavo iki odinių šortų su petnešomis ir vis užvoždavo per šlaunis guminiu musgaudžiu. Prisipažink, sakydavo, juk tavo vardas Sara, ar ne? (Wie heisst du? Du bist Sara, ja? Nein, ich bin Hilda.) kodėl saviniesi vokišką Hildės vardą? (Warum du stehle deutsche Name?)
Kartą jis pasiuntė mane į dujų kamerą, įkišo mano galvą į orkaitę, prispaudė durelėmis ir atsuko čiaupą. Tada galvojau, kad jį užmušiu, bet jis stipriai laikė mane prispaudęs, kol galiausiai vos nepraradau sąmonės, tik pajutau jo čiaupą savo burnoje.
Kitais kartais jis apsimesdavo mokslininku arba ginekologu, tada guldydavo mane ant stalo ir su paukštienos žnyplėmis skverbdavosi į šachtą, kaip jis vadino, pasišviesdamas prožektoriumi, pritvirtintu prie kaktos. Po to žnyples nuplaudavo ir imdavo jomis mėsą iš puodo.
Arba liniuote matuodavo atstumą tarp spenelių, po to nuo spenelių iki bambos, nuo bambos iki klitorio ir taip toliau, kampainiu nustatydavo kampą, atsirandantį uždėjus liniuotę ant krūtų, viską kruopščiai užsirašydavo į sąsiuvinį ir susirūpinusiu balsu pranešdavo, kad atsirado nepageidaujamų nukrypimų nuo normos ir būtina įvesti zondą padėčiai ištaisyti. Tada ir įvesdavo savo zondą, prieš tai davęs pasirašyti į sąsiuvinį, kad pacientė sutinka būti operuojama. Operacija vykdavo tiesiai ant stalo. Po to prie jo valgydavome.
Reikia pripažinti, jis buvo su fantazija, gaila tik, kad to sekso jam nereikėjo tiek daug, kiek jo reikėjo man. Didžiumą laiko jis pramiegodavo arba prasimokydavo, šiknius.

Jegoras

Net nežinau, ką reiks pasakyti Simiui dėl tų pokemonų kai grįš - su balandžio 1-ąja? pajuokavau? Bet juk ruduo. Koks skirtumas, jis vistiek neužpyks. Pasijuoksim kartu ir pamiršim. Svarbu tik, kad Hilda niekaip neišsiduotų ir nepaliktų jo, būtų smagu ir toliau ją barškinti, jam nežinant, nes kai tai tampa akivaizdu, dingsta pats įdomumas. Kaip ir pojūtis, kad vėl įspyrei Simiui.

Simas

Taip, prisimenu, kažkada dar vaikystėje aš siūliau Jegorui žaisti karą - jis rusas, aš vokietis, labai norėjau, kad jis paimtų mane į nelaisvę ir visaip kankintų, gal net muštų, būčiau ištvėręs, bet jis kažkodėl atsisakė, jam tai neva nėra įdomu ir, be to, nori būti verčiau lietuviu, nei rusu, gal net miškiniu, tai yra Lietuvos partizanu, tačiau ši kombinacija pasirodė visai netikusi man, tad žaidimas galiausiai neįvyko.
Iš šito taško žiūrint, neįvykusio žaidimo, man įdomu važiuoti per Vokietiją, lyg per savo protėvių žemę, nors nė velnio neturėjau jokių protėvių, bet vokiečių kalbą vis dėlto išmokau tobulai - vaizduotė neša mane tolyn į viduramžius, kryžiuočių laikus, paskui į nenugalimąjį reichą, ir kažkodėl jaučiu pasitenkinimą bei pasididžiavimą, kad bent jau žaidimuose norėjau išskirtinio vaidmens, tegul ir atmiežto nedidele mazochizmo porcija, turint galvoje paėmimą į nelaisvę, kurio, deja, nenorėjo realizuoti Jegoras.

Hilda

Guliu antra para iškrušta ir niekas daugiau neateina į galvą, tik ta septynmetė mergaitė ir jos žvilgsnis. Dabar matau jame susižavėjimą ir nuostabą, gal net pavydą ir smalsumą. Guliu ir noriu matyti ją šalia savo lovoje, kad galėčiau jai smulkiai viską nupasakoti, parodyti kai kurias kūno vietas, taškus, kurie jautriausi glamonėm, ir net vaizduojuosi ją nuogą šalia savęs ir visas tas vietas, apie kurias pasakoju, liečiu, idant jai būtų suprantamiau, matau kaip ji jaudinasi, virpa, jos kūnelis vos vos priešinasi, bet vėliau atsiduoda neišvengiamybei, visa tai galų gale varo mane iš proto, nusitraukiu nuo savęs antklodę, tačiau aš tokia pat nuoga, kaip ir ji, neturiu, kur pabėgti nuo savo vizijų, vėl užsitraukiu visą patalynę sau ant galvos, ir po kelių tokių nesėkmingų bandymų atsiriboti  nusprendžiu susirasti tą mergiotę ir ištvirkinti pagal visas to reikalo taisykles. Tebūnie kas turi įvykti.

Jegoras

Laukiu, kada pati paskambins, juk dėl to ir užsirašė numerį. Pirmas dvi dienas džiaugiuosi, kad ji tyli, nenoriu  to  pernelyg dažnai. Bet trečią dieną darosi neramu - ei, mergyte, negi tu nusivylei, ar tiesiog dar neatsigauni? Kaip bebūtų, galėtum ir skambtelt, padėkoti už nepakartojamas akimirkas, kažką saldžiai pamurkti į ragelį, tipo - tai nepamirštama, tu toks la la la.
Beje, trečią dieną už lango kitapus gatvės matau stovinčią ir spoksančią į mano namą mergiščią. Pastovi gal dvi valandas ir nueina. Ar tik nebus ta pati, kuri stebėjo mus besikrušančius? Gal ji nori dar kartą visa tai išvysti? Jei taip tęsis, turėsiu pasikviesti į vidų, nors pedofilijos ir žiauriai nekenčiu.

Simas

Staiga kažkodėl nusprendžiu - velniop Jegorą, didyjį reichą, velniop vokiečius, pokemonus, velniop prasmirdusį Jorką. Nenumaldomai užsimanau atsidurti mūsų nuomojamame bute ir gal net įkišti Hildos galvą į orkaitę. Vis tik ji puiki mergina, kam man tas šuo.
Sustoju artimiausioje degalinėje, tai Shell, ir sugrūdu Jorką į ankštą šiukšliadėžę. Pribėga degalinės operatorius ir bando ištraukti Jorką, aš neleidžiu, mes kurį laiką stumdomės, jis man aiškina, kad negalima čia palikinėti nestandartinių atliekų, atliekas jie rūšiuoja ir tokio pobūdžio atliekoms jų degalinėje nėra konteinerio, aš mėginu patikinti jį, kad nesuprantu vokiškai, bet tuoj susigaudau, kad darau tai taisyklinga vokiečių kalba, todėl šoku į mašiną ir pajudu, jis ištraukia Jorką ir sviedžia pavymui, tas atsitrenkia į galinį stiklą, staigiai stabdau ir iškart raunu pirmyn, Jorkas nukrenta operatoriui prie kojų. Sudie, drauguži!

Hilda

Nusprendžiu ieškoti mokyklos arti Silo namų, nes jeigu ta mergiotė moksleivė, o taip greičiausiai ir yra, tai aną kartą ji stovėjo apie pirmą valandą dienos, vadinasi, jai baigėsi keturios arba penkios pamokos ir ji žingsniavo į netoliese esančius namus, kadangi transporto stotelė yra velniai žino kaip toli ir tikrai ne Silo namų pusėje. Jeigu ji eitų į stotelę, tada kaip tik turėtų tolti nuo tų prakeiktų namų. Taip galvodama artėju prie jų, kuriuose buvau taip šauniai išdulkinta, ir kone apanku - matau toje pačioje vietoje stovinčią tą pačią mergšę, o laikrodis rodo antrą valandą, negi ji laukia jau visą valandą?
Suprantu, kad užduotis man labai palengvėjo, nereikės atidarinėti visų pirmų trečių klasių duris ir ieškoti akimis smalsios jaunosios pasileidėlės, tad staigiai stabdau automobilį šalia jos, praveriu dureles ir paliepiu skubiai šokti į vidų, nes baiminuosi, kad mūsų nepamatytų Jėga. Ji taip ir padaro ir viskas atrodo lyg mama būtų atvažiavusi pasiimti vaiko. Susidomėjusi nužvelgiu mažvaikę ir sumetu, kad jai tikrai ne septyneri, kas mane nelauktai labai pradžiugina, dar atrandu tai, kad ji labai graži, tai irgi prideda jai papildomų pliusų, nors ir be jų būčiau ėmusis ją apdirbinėti, tiesiog suvokiu, jog procesas dėl to bus kur kas malonesnis.
Labas, ištariu, nesulaukusi kol ji pirma pasilabins, mokykloje, turbūt praleido etikos pamokas.
Vietoj atsako paklausia: kur veži mane?
Pas save, į namus, juk tu ne prieš?
Ne, tik ilgai negalėsiu būti, mama nerimaus.
Mes greitai, pažadu jai.
Ji neklausinėja, ką greitai mes, ir tai mane dar labiau žavi - kokia nuovoki ir santūri mergiotė, apsieina be nereikalingų klausimų.
Bute ji nuspiria batelius ir eina į vonią, po to grįžta ir klausiamai žiūri man į akis. Aš parodau žvilgsniu, kad ji atsisėstų šalia ant sofos, kai ji tai padaro, apkabinu per laibą liemenį ir klausiu:
Tau juk patiko tai, ką matei?
Taip, labai. Kodėl jūs daugiau to nedarote?
Tu žinai, kad esi labai graži? neatsakau jai.
Tu irgi, gan tiesmukai prisipažįsta ji.
Aš pakšteliu jai į lūpas.
Nusirengsi? Noriu tave apžiūrėti, pasiūlau.
Man nedrąsu, sukužda.
Tada imu atseginėti jos džinselius, nuvelku per galvą megztinį, užčiuopiu beužsimezgančią krūtinę ir klausiu:
Tau kiek?
Dešimt.

Jegoras

Po šimts! Ką ji sau galvoja? Gal mano, kad lakstysiu paskui ją, kaip koks pienburnis?
Neturiu įpročio skambinti mergoms, paprastai jos man skambina, bet šįkart nusprendžiu pasiteirauti Simio, gal jau grįžo, jis man reikalingas. Nesiruošiu aiškinti kam, tiesiog paklausiu ir padėsiu ragelį, tegul pati perskambina.

Hilda

Mes gulime nuogos ant sofos, kuri nors ir siaura, bet mums dėl to labai jauki, tarp mūsų jokio plyšelio, aš perbraukiu pirštu jos apatines lūpas, jos dar nepradėjusios želti, jaučiu, ji sudrėkusi, paskui tą patį pirštą kišu jai į burną, ji apžioja jį ir čiulpia, po to čiulpiu aš, tuo metu ji liečia mano krūtį, galvoju, tuoj apalpsiu iš malonumo, ir jau pasiryžtu liežuviu nulaižyti visą jos kūną, kai suskamba telefonas.
Tikrai jokiu būdu neatsiliepčiau, gal net sudaužyčiau jį į sieną, bet ekrane matau Dionisą, kaip tik jis čia labiausiai ir tiktų, pagalvoju,  ir atmetu skambutį, įrašydama vieną žodį - atvažiuok.

Simas

Pagalvoju, juk visas mano gyvenimas tėra žaidimas, kaip ir bet kurio kito, ypač politiko arba diktatoriaus. Visus juos apsėdusi vienintelė aistra sulošti partiją. Ir nesvarbu, ar tai bus šachmatai, ar pokeris, o dažniausiai paprasčiausias karas. Jie, kaip ir aš, neiššoka iš vaikiškų kelnių ir vis dėlioja savo kareivėlius, paišo ant žemėlapių puolimo kryptis, sudarinėja taikos sutartis, kitą dieną pasirengę jas sulaužyti. Išdavystės, dūriai į nugarą jų kasdienybė, o moraliniai skrupulai ar sąžinės priekaištai - tai kitos dimensijos atributai.
Kiek save pamenu, visą laiką žaidžiau, o įdomiausia būdavo žaisti karą. Rusai, vokiečiai, musulmonai ir amerikonai. Ilgai žavėjausi ben Ladenu, kol vieną dieną jo neužvertė. Paskutinis mano susižavėjimas buvo pokemonai, tikėjau, kad jie tikri, gal net ir dabar kažkiek tuo tikiu, tik su Jorku nepavyko, bet tai dar nieko neįrodo, tiesiog aš per ilgai sugaišau.
Taigi, tie visi napoleonai, stalinai, leninai, asmenybės, kurios suko istorijos ratą, vertė Žemę suktis apie savo ašį, vardai, kuriems nieko nereiškė pavieniai individai, kurie stumdė milijonus gyvybių lyg figūras šachmatų lentoje, aukojo pėstininkus, kad nukirstų karalienę arba paskelbtų šachą karaliui, braižė sudėtingiausias strategijas, lūžtant tūkstančiams kaulų mūšių laukuose arba koncentracijos stovyklose, ta mąstymo didybė mane kerėjo.
Aš dar sužaisiu savo partiją.

Jegoras

Atvažiuok! nieko sau. Bet, kita vertus, užversti ją Simio lovoje dar įdomiau. Keista, kad jis dar negrįžta, juk jei ji kviečiasi, reiškia jo nėra. Patiklus kvailys, negi jis tikrai nusitrenkė į Daniją?
Taip trokštu ją paimti, kad atlekiu per penkiolika minučių. Niekada nebuvau jų bute, kurį jie nuomojasi, bet Simis kartą primygtinai užrašė adresą, jeigu  prireiktų.
Durys praviros, ji paliko, kad neskambinčiau. Jau prieškambaryje nusirengiu ir ateinu beveik nuogas. Ištiestoje sofoje matau gulinčias dvi pateles, abi panašios lyg seserys, tik viena per pus jaunesnė. Ant stalelio prie sofos daugybė buteliukų su kvepalais, gal net daugiau, nei pas mane. Vėliau reikės patikrinti, labai mėgstu visokius aromatus. O gal net dabar jas iškvėpinti abi, bet tuoj pat atpažįstu tą mergiotę, kuri trynėsi apie mano namą ir tai sutrikdo, bet vistiek įsliuogiu po antklode šalia Hildos. Kelnaitės nusimauna velniop ir jau esu ant to prakeikto Simio aparato, tik ji staiga vikriai išslysta iš po manęs ir matau save viduryje tarp mergšių, viena dar vaikas, o siaube, aš visai to nenoriu, ir vos pajutęs ant nugaros užkeltą laibą kojytę, ketinu ją nustumti ranka, bet ji, ranka, kažkodėl perbraukia laibą kojytę švelniai per odą nuo blauzdos į viršų, turiu apsiversti ant nugaros, toliau aukštyn šlaunimi, užpakaliu ligi pat plono liemens, mergaitė priglunda, tada delnu braukiu per jos lytį, pirštais jaučiu drėgmę, ji visa įsitempia, paskui staiga atsipalaiduoja ir atsiduria savo lūpomis šalia mano piliečio. Jaučiu kaip jie kalbasi, derasi arba pažindinasi, šiek tiek nukreipiu jį ranka į duris,  galiausiai jis įsileidžiamas ir pamažu skverbiasi vidun, plyšta užuolaidos, ji negarsiai rikteli, bet nepabėga ir aš svečiuose. Keikiu save, prakeiktas pedofilas, vaikų tau tik betrūksta, bet nieko negaliu padaryti, o dar Hilda, glamonėjanti mane ir besilaižanti su savo per pus jaunesne seserimi. Visiška samplaika, nesuprasi, kas, kieno, kur, rankos, kojos, liežuviai.
Ir tada...

Simas

Ir tada įeinu. Durys neužrakintos. Prieškambaryje ant grindų karžygio drabužiai, suprantu, kad turiu čia palikti ir savo, ateit į kovos lauką kaip lygiavertis varžovas, o gal sąjungininkas, dar nežinau karo eigos, priešistorės, žaidimo sąlygos, tik spėju, kad taip bus geriausia.
Mūšio lauke, matau, viskas susipynę, nesuprasi, kas su kuo čia kariauja, ir kraujo šiek tiek net yra, karo kvapas taip pat, apie taiką kol kas gali tik pasvajoti, paktas dar nesudarytas, kol kas vyksta aktas, ir aš jau jame: vokietis, rusas, žydė ir, tikriausiai, amerikietė. Dar nežinau šios kombinacijos istorinės atitikties ir dabar tai nesvarbu, vėliau aiškinsimės detales, pirma reikia įsivelt į konfliktą, paskui bus matyt, kas teisus.
Žaidimas yra mano gyvenimas.

Hilda

Eik tu šikt, tai nepakartojama.
2016-10-18 09:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-13 20:04
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Negautsi penkių. Trits gautsi uz talentą, o du minuts uz negalvojimą, o prigalvojimą netąmonių va.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-13 20:03
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Netąmonė! Totali! Tsvolaciuka, tu turi talentą, pet mėtai vitsokiemts niekamts, taip. Na pats pagalvok, ko tia prigalvojai, daug netąmonių taip? Tau tik tsvarpu ratsyti, o ką ratsyti tu negali tsugalvoti...nets neueini niekur toliau, o tik knaitsiojietsi patsoviai po vitsokiuts konteineriuts, taip taip, tsiuktslių konteineriuts ir pandai its to ką radęts tsukontsruoti tsau vieną daiktą ir vitko ten prikitsi, vitko vitko į tą vieną, vienuzį daiktą vitko, ir gaidzio koją, ir povo plunktsną, dar palerinots patelį, penkits prezervartyvuts, tsventojo tstaūlėlėts liekaną, krimtstukuts kazkokiuts, tsvirktstą ir dvi adatats, pet adats tsiuvamątsiats! Tsiuvamatsiats patakiau, patskui tskreputį tsupelijutsį ir trantsvetstito kelnaitets...fee, dar net neitsplautots. Patskui opuolių grauztukuts, tseno laikrodzio metchanizmo dvi atselets ir televizoriauts mikrotchemą, nagų likuciuts, viau! Vitkats, daugiau nevardintsiu! Zodziu vitką vitką ir vitsada taip darai, vitsada ką radęts, votsokių pideratstų ir pilų daiktuts, ir vitsada viotską į krūvą kartu tsu protstitutėmits ir dar vitkuo ir patskui kats tau gaunatsi m? Tia tau panatsu, kad gaunatsi kazkats kats gali pūti tikra, taip??? Nea, nieko panatsauts. Gaunatsi tik tats, kats tikrovėje gali gautits ir kartaits tikrai galpūt kazkiek ir gaunatsi, jeigu papando, tai gaunatsi panatsiai tai, ką vitsokie pertsivalgėliai tsugalvoja dar valgyti po to, kai jau yra ne tik pavalgę, pet ir pertsivalgę, pet vits tiek dar valgo (nepūtinai valgyje, pet ir kitotse vitsotse tsritytse turiu tia omenyje, taip, nets jau yra valgymų narkomanai ir nepegali nieko kito veikti ko laike, kaip tik valgyti, o kadangi kai etsi jau pavalgęts, tai valgymats nepegali nieko tsuteikti, jokio patsitenkinimo, o jau etsi narkomanats maitsto ir vitstiek turi valgyti, nets jau nieko kito nepegali ir valgyti prie tstalelio tvarkingai tik tada kai its tikrųjų nori - ne, tai tada ir pelieka vitspritsigalvoti kazko tai...kazko tai tokio, kaip valgyti dar kitaip ir kai jau neori, ir kad vitstiek norėtum, nets nori todėl, nets jau etsi narkomanats, todėl vitstiek nori ir dar daugiau, tai tada pelieka pradėti pritsikitsinėti per autsits...a...e..utspakalį...notsį...rankovets...a..ai ne tsitats tia netinka, rankovets itsmetam...na per vitsur, net patskui gal pratsipjovinėti odą ir kitsti uz jots, na arpa vietoj voitsokių tsilikonų, tsakytsim turi tsilikoniniuts paputs ir tada kai jau etsi tokts paitsiautsiats narkomanats, tai pertsipjauni tuots paputs, itsitraukinėji tsilikoną ir pritsikitsi ten maisto...va kaip panatsiai tu ratsai, pats tave va taip vitskats, va taip tu vitką tsugalvoji, matai, - ats irgi moku? Ir vitsai netsunku, dar galiu ne to prigalvoti, pet o kats its to puts? Tik galvojimats dėl galvojimo, arpa dėl ratsymo, tam kad uzratsyti...taip? O uzratsyti tu moki talentingai, tai yra turi ratsymo talentą, pet...uzuot patskuęts galvą, trini jį patsoviai į tsikną! HO HO HO...a...na, man taip atrodo...atrodo...kad ats pakomentavau dapar lapai pilnai, prireiktsdamats atskiro individo tskaitytojo nuomonę lapai gerai, taip?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-28 00:30
Loke1
Į naivuma.
Aišku, ta mergytė cia rizikinga persona. Bet vertinsiu grynai,kaip lyrine variacija inspiracija.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-28 00:28
Loke1
Visi personažai įdomūs, ir savotiškai turi bendrą bruožą, vienu zodziu negaliu db ivardinti, bet kažkas panašaus
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą