Rašyk
Eilės (75658)
Fantastika (2217)
Esė (1518)
Proza (10667)
Vaikams (2559)
Slam (50)
English (1166)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Kailas Spenseris Kailas Spenseris

Eskimų bučiniai

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: A Puokas, Svoloč


Gruodžio trisdešimt pirmoji.
Nekenčiamiausia mano diena. 
Vienintelė diena, kai mano absoliutus nesugebėjimas apsispręsti mane kamuoja ir verčia kentėti. Tūkstančiai tokių neapsisprendimų mane atvedė į kryžkelę. 
Aš kaip tūkstantį kryžių parnešęs Jėzus. Vietoj to, kad jie mane prikaltų ir paliktų, jie man liepė nešti. Ir nešti. Ir nešti. Ir nešti. 
Ir aš nešiau. 
Ir atnešiau. Dabar galiu atsipūsti ir pasižiūrėti į visus savo kryžius. Jie visi išrikiuoti mano bute. Pagal dydį. 
- Tu pats didžiausias, - apgirtęs ir su pasididžiavimu sumurkiu didžiausiam kryžiui į ausį. 
O tu stovi. Ir žiūri. Ir nieko nesakai. Nors ir pagyriau. Ne kiekvienam tenka būti pačiu didžiausiu kryžiu mano gyvenime. Ypač, kai jų tiek daug. Kaip ir minėjau, tūkstančiai. Tūkstančiai priverstinų pritūpimų. Tūkstančių tūkstančiai žingsnių. 
- Bet tu viso labo kryžius, - tokia jau ta realybė, todėl nusisuku, nors abu žinom, kad nekenčiu, kai man kas nors neatsako. Juk narcizas esu aš, o tu ne, nes kryžiai negali būti narcizai, tad elkis kaip pridera ir būk savo vietoje.
Ryto šviesa prarijo virtuvę, tarsi užpildė pasaulį aplinkui ir sustingdė dulkes ant tuščių lentynų. Visi mūsų stikliniai buteliai tarsi dar labiau sukietėjo iš tuštumo kylančio tylaus įniršio. Kalendorius vis dar garsiai deklaravo apie gruodžio trisdešimt pirmąją. Tiesa, kad ir kokia unikali ši diena būtų, turiu pripažinti, ji nėra vienintelė, kai jau ryte norėjau ją pabaigti.
Todėl ir gėriau. Atnešiau dar vieną kryžių tau į kompaniją ir gėriau.
Gruodžio trisdešimt pirmoji. Mano akys buvo pavargusios.
- Tu galvoji, kad aš tavęs nemyliu, nes turiu tiek daug kryžių? - paklausiau ir nusijuokiau, kad parodyčiau savo pranašumą. 
Daugiau nieko ir nepasakiau. Nebuvo net kalbos, kad pripažinčiau, jog nešu juos tik tau. Tam, kad parodyčiau, koks didelis ir svarbus esi. Bet kuo daugiau rodai, jog myli, tuo blogiau viskas prasideda. Todėl geriau nieko niekada nemylėti ir nešti kryžius. 
- Kažkada, kai dar buvai labai mažas kryžius...
Stovėjau lengvai linguodamas, vis dar girtas, ir stebėjau kaip tyla tavyje beveik apsemia visas pilkiausias vietas, ar žinai? Tu buvai mano pilkiausias kryžius.
Aš užsikirtau ir susigėdau. Mano pirminis apsimestinis pranašumas dingo. Dabar atėjo kaltė ir gėda. Aš raudonavau ir slėpiausi tarp savo vešlių plaukų sruogų, kurias tu taip mėgai. 
Man ir dėl to buvo gėda; aš visada dariau viską taip, kad kiti norėtų mane paliesti. Aš stebiu žmonių nepadorumo ir norų piką. Ir tavasis visada pasiekdavo kulminaciją mano plaukų sruogose. Tavo ilgi ir kaulėti pirštai tarsi mano skalpo tęsinys. 
Reikalingas. Kaip oras.
- Ar žinai, - įkaušusį raudonumą keičia išbalęs veido tonas. Aš pasiduodu. - Ar žinai, kad tu mano pilkiausias kryžius?
- Žinau, - kryžiaus lūpos prasivėrė, tokios gražios ir simetriškos ir mačiusios daug žiemų ir aš panorau prasmegti skradžiai žeme.
- Man cerebrinis paralyžius, - prisipažinau.
Bet tu nešnekėjai šimtą metų su manim. 
Man taip mazochistiškai ir žlugdančiai gera, kad tu pagaliau prabilai. Ir aš visas sustingau.
Prieš šimtą metų, tu mane laikei už skverno. Tu buvai toks mažas kryžius. O aš buvau Jėzus. Kaip ir visi kryžiai, tu mane įsimylėjai, ir panorai būti nešamas, o gal net atvirkščiai - nešti mane. Ir tu atnešei mane daug kur. Paguldydavai tame kampe, kur daugiausia saulės šilumos. O kartais, kai mano veidas apsiniaukdavo, ir nei aš, nei tu, nesuprasdavom, kodėl nė vienas garsas nepaliesdavo manęs ir viskas likdavo kažkur toli, tu mane paguldydavai ten, kur tamsu ir sausa ir yra atspindys man į save pasižiūrėti.
Tik aš dažniau žiūrėdavau į tave.
Mano augantis kryžius, sakydavau aš. Sau, aišku, ne tau. Kur aš jau tau pripažinsiu tokį meilės sklidiną dalyką. Nesulauksi.
Nesulaukei.
O dabar sulaukei.
Bet man cerebrinis paralyžius. Todėl aš tiesiog susiradau tokį patį kampą: tamsų, sausą ir su atspindžiu, kuris man leidžia save ignoruoti. Ir kaip ir prieš tai, tu niekada nesužinosi nieko tikro. 
Žinoma, tikiu, kad tu turi įtarimą. Juk visada buvai genialus kryžius. 
Mano nelaimei, tavo lūpos pradėjo šokti taip, lyg pusė tavo darbo etatų nebuvo žvarbiomis žiemos naktimis. 
- Norėčiau, kad tu išsikraustytum, kad paliktum visus kryžius, - tavo kryžiškas veidas toks išvadikiškas ir toks gražus, aš svarsčiau, kokia tavo kilmės vieta, ji negalėjo būti Jeruzalė. - Kad būtum laimingas. O aš likčiau čia. Aš būčiau... skulptūra. Arba paminklas. Prisiminimams. Tau. Tavo tūkstančiams priverstinų pritūpimų. Tūkstančių tūkstančiai žingsnių. Aš - viso labo nesusireikšminantis kryžius. 
Mano akys apsiblaususios. Bet tu ignoruoji mano požymius.
- Paprašysiu Mozės, kad vėliau mane susprogdintų. Linksmai. Su efektais.
Aš pasirengęs prisipažinti meilėje vien tam, kad tave sustabdyčiau, bet aš praradau kalbos dovaną. Bent jau mano ranka atgauna kraujosrūvą: aš sugebu užrašyti priminimą kalendoriuje: „sustabdyti Mozę“. Geras būdas pradėti naujus metus. 
Tu juokiesi.
Varpeliai. Tūkstančiai varpelių. 
Aš tave neščiau ir neščiau, vien tam, kad juos girdėčiau. 
Prašau, sugrįžk. Nesustok.
Bet tu negirdi. Tu sustoji. 
Tu ne čia.
Norėčiau, kad būtum čia. Tarp visų mano kryžių, norėčiau tik tavęs. Tu mane ilgą laiką gąsdinai. Bet aš tavęs niekada nevengiau. Priešingai, aš norėjau tave išvysti netikėtai, kad pajausčiau emocijų antplūdį, adrenaliną, raudonį, gėdą, ir žvėrišką norą tave apkabinti. 
O dabar aš cerebriniame paralyžiuje su viena funkcionuojančia ranka.
Žinoma, galėčiau pasimasturbuoti. Dešimt minučių užmaršties. 
Bet ne. Neleisiu sau tokios prabangos. Aš per didelis savęs ir kitų išdavikas, kad leisčiau tokią lengvą išeitį sau. Mano ranka pakyla ir toliau rašo priminimus.
Sustabdyti Mozę. Pabučiuoti Judą. Pasmeigti Baltramiejų. Iškvosti Pilypą. 
Naujieji metai bus produktyvūs. 
Parašęs visą planą, aš suklumpu kniūbsčias ant grindų. Aplink manę esantys kryžiai lengvai suvirsta ant manęs. 
Kaip šilta ir jauku.
Kietas betonas palei mano nosį. Kryžiai kutena ir bučiuoja. 
Jaučiuosi kaip namie, tarp eskimų.
2016-10-05 23:14
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-21 08:55
ČakoPelėda
Vienas geriausių kada nors skaitytų rašyke. Jei ne pats geriausias ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-07 14:46
sesė_mėta
"Tavo ilgi ir kaulėti pirštai tarsi mano skalpo tęsinys" ir kiti - labai gražios tamstos žodžių dėlionės (tik "kraujosrūva" užkliuvo). Paskaityti buvo įdomu, bet... kažkaip turbūt ne man. Pagalvojau, kad labai įdomu būtų jei žmonės interpretacijas iš to rašytų :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-29 13:44
Vetra Vika
Mintys - pamąstymai per sakrališkumo simbolį-kryžių, pražystantį į puokštę nuo mažiausių iki didžiausio... potekstė: juos pasirenkame patys, priklausomai nuo vietovės ir laiko, apie ką prabila kaltinamas kryžius:
,,...- Norėčiau, kad tu išsikraustytum, kad paliktum visus kryžius, - tavo kryžiškas veidas toks išvadikiškas ir toks gražus, aš svarsčiau, kokia tavo kilmės vieta, ji negalėjo būti Jeruzalė. - Kad būtum laimingas. O aš likčiau čia. Aš būčiau... skulptūra. Arba paminklas. Prisiminimams. Tau. Tavo tūkstančiams priverstinų pritūpimų. Tūkstančių tūkstančiai žingsnių. Aš - viso labo nesusireikšminantis kryžius. 
Mano akys apsiblaususios. Bet tu ignoruoji mano požymius.
- Paprašysiu Mozės, kad vėliau mane susprogdintų. Linksmai. Su efektais.
Tiktai per save - į save  švelgdami galime suprąsti egzistuojančius gyvenimo dėsnius...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-01 20:12
Dykuma___
Man patinka sakralumo elementai bet kuriame kontekste, ypatingai, jei kalbama apie meilę.
Žavu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-23 17:51
ČakoPelėda
Skaičiau 3 kartus, bet negaliu teigti, kad viską supratau taip, kaip autoriaus sumanyta. Ir visgi likau sužavėta.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-17 19:33
Kailas Spenseris
Ne, Pacan, kad kūrinys iš savaitės geriausių, nereiškia, kad jis geras. Ir šūdini tekstai gali patekti į svetainės geriausius, nes, kaip žinia, jį  lemia aktyvumas. Tie keturi balsai galėjo būti ir tik du žmonės. Gi dvigubas balsavimas ir kitokios rašykinės nesąmonės.
O, šiaip, aš dažniausiai, gal net niekada, nerašau plačiajai auditorijai. Jeigu patinka aiškūs, tiesioginiai, siužetiniai reikalai - Spenseris šūdas, kurio neverta vartyti. Aš išvarginsiu savo netiesmukiškumu. Tad - skaityt reikia atsargiai.
O, šiaip, ačiū. Ir tiems, kas gilinosi, ir tiems, kas to nenori.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-14 15:15
Mužik Super Star
Kaip matau, kūrinys yra iš savaitės geriausių. Reiškia - tai, kad aš skaitydamas šį kūrinį beveik nieko neįsikirtau ir nepasijutau užkabintas, yra mano problema, o ne kūrinio. Bet faktas, kad kablio nepagavau. Sunkiai man šis tekstas skaitosi, labai "klampus", daug perkeltinių prasmių, alegorijų ir t. t. - sakyčiau, kad netgi varginantis. Bet nekritikuosiu - gal čia kaltas mano per daug paprastas linijinis mąstymas ir nenoras gilintis...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-10 09:39
twentyoNe
Toliau toliau ...irkis į gilumą, pakilk virš savęs, virš tų eskimiškų bučinių..
tavo dvasia šaukiasi... gruodžio trisdešimt pirmoji tai ne tik kalendorinė riba... IRKIS GILIAU.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-07 09:44
Svoloč
Tekstas dešimties minučių trukmės. Žodinė išraiška. Mintinė ir prasminė, o taip pat potekstinė ir poetinė, filosofinė ir lyrinė, jausminė ir visokia kitokia - daug ilgesnė ir jaučiu persekios mane, ko gero, ne vieną dieną. Kūrinys, smogiantis į lytinius organus, nedelsiant reikalaujantis masturbacijos, vaizduojantis kažkokius pakylėtus, nežemiškus objektus, gal konkrečias istorines asmenybes, neveltui kai kurios ir pavardintos, tiesa, ne visas žinau, bet tai nesvarbu grupinėje orgijoje.
Kaip visada pavydžiu Kailui sugebėjimo išeiti už supančio pasaulio ribų ir nevaržomo skrydžio visatos platybėse, nors šiuo atveju gal labiau apsiribota konkrečia vieta - Žemės planeta, labiau į šiaurę, prie eskimų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-06 00:00
Dy__
Vieni išrinktąsias vadina pandoros skryniomis, Kailas savo meilę įprasmino kryžiaus simboliu, labai taiklus sugretinimas.
Prisiminiau vieną epizodą, kai Kęstutis Marčiulynas prisipažino, kad prieš tapdamas vienuoliu, sau prisiekė kasdien padaryti po vieną tūkstantį nusilenkimų, panašiai nuskambėjo ir šiame tekste.
Atsidavimas reikalauja ištvermės, išmokti būti nuolankiam.
Labai puikus poetiškas tekstas.
Ačiū, kad su mumis juo pasidalinote.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą