Rašyk
Eilės (73926)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10423)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1128)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 1 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





pikta kaip širšė pikta kaip širšė

Šeimos palikimas

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Jau daug metų niekas nebemezga tokių lovatiesių. Dėl daugybės priežasčių. Pirma dėl to, kad visos spalvos išbluko, antra – nebėra lovų, kurias jomis būtų galima uždengti. Per paskutinį dešimtmetį žmonės išmoko vertinti tik tai, kas telpa į kuprinę bei yra praktiškai panaudojama. O kur tu panaudosi kiauraraščio gėlėmis išnertą spalvotą užklotą? Netinka toks nei pasišildyti, nei pasislėpti. Kam rūpi raudoni siuvinėti rožių žiedai ir mėlynos žibuoklės, išnertos stulpeliu ir sumegztos į negyvų žiedų pievą? Atrodo, gėlės išnyko kartu su kitais nepraktiškais dalykais... Nors praeitą vasarą buvo užėjusi laukinių rožių krūmą. O gal ne laukinių – niekada neišmanė augalų. Prisiminė tik tiek, kad žiedynai buvo išpurtę ir sunkūs, prisisiurbę rasoto ryto oro, tiesiog tarkštelėjo į nosį mėginant prasibrauti pro kažkokią sutręšusią tvorą. Teisingai. Buvo tvora, tad matyt nebuvo tos gėlės laukinės. Bet svarbiausia, kad nebuvo jos ir raudonos. Kas per nesąmonė rasti rožę po tiek metų ir visai ne tokią, kokią pameni. Išvis, ar ir seniau būdavo saulės geltonumo rožių? Gaila, kad neturėjo ko paklausti. Suspaudė vieną žiedą delne ir išsunkė iš jo visą rasą. Norėjo pažiūrėti, ar kraujuoja, bet ne – tik apgailėtina srovelė vandens ištekėjo per suskirdusius pirštus ir tiek. Nubraukė delnus į dėmėtų kelnių šoną ir, prisėdusi priešais tą rožių krūmą, ilgai galvojo kaisdama vandenį virš greitai sumesto lauželio, kad kaip čia išeina, jog štai prieš akis rožė. Ne raudona. Ir veši viena pati sau tarp griuvėsių be jokio stiklinio gaubto. Ir nepersišaldo, ir nekosti, ir niekas jos nesaugo. Ir nėra ji tokia kaip šimtai tūkstančių kitų rožių, nes nebėra šimtų tūkstančių kitų. Nei rožių, nei žmonių.

Tačiau kažkodėl šį rytą, tupėdama pasaloje mąstė būtent apie tą margą gėlėtą, gal pačios prosenelės nertą, lovatiesę iš vaikystės prisiminimų. Ir kaip sėdėdama ant jos žiūrėjo į savo basas kojas, įmautas į gumines šliures su dirželiu tarp pirštų. Dieve, kaip gi jos ten vadinosi? Turėjo kažkokį keistą pavadinimą... Bala jų nematė. Svarbu, kad buvo. Svarbu pamena. Sėdėjo kadaise ant lovos pas močiutę kaime ir žiūrėjo į savo mergaitiškas pėdas. Grožėjosi ryškiai žaliu nagų laku, kuriuo taip šauniai pavyko nulakuoti kojų nagus ir žaliavo tada jie, gražiai derėdami prie pjauta žole išteptų pėdų, maskuodami žemes panagėse, kurias ji parsinešė iš braškyno ir niekaip negalėjo iškrapštyti lauk. Šlapia dirva bei rasota žolė – baisiai įkyrus dalykas. Taip įsismelkia į odą ir panages, kad po to šveisk nešveitęs, ne kažką te padarysi. O ji ir nedarė: kokia prasmė. Juk kitą dieną ir vėl lėks į daržus, sodą, trypčios aplink lauko šulinį, kol pripumpuos pilnus lovius vandens gyvuliams. Neįmanoma nusaugoti švarios odos. O štai po grožio procedūros ir kojų nagai gražiai derės prie bendro kaimietės vaizdo. Nors ne – prisiminė: kaimietės nelakavo nagų. Jos didžiavosi pajuodusiomis panagėmis ir į sudžiūvusios sutrūkinėjusios odos tarpeklius sulindusiu purvu. Tik ji paika miestietė vasarotoja užsiėmė tokiais niekais kaip pedikiūras vidury vasaros darbų.

Valentina atrėmė šautuvo vamzdį į nulūžusią medžio šaką, kuri kėpsojo tiesiai prieš ją. Neatsitiktinai ten ji buvo – mokėjo pasirinkti geras vietas pasaloms. Patogias. Tokias, kur galėdavo pratūnoti valandų valandas. Taigi tvirtai atrėmusi ginklą trumpam atitraukė akis nuo miško proskynos ir pažvelgė į savo pirštus. Tiesa ne kojų – bet ir rankų vaizdo pakako. Štai sudiržę, nuo šalčio, drėgmės, sausros, prasto maisto ir dar bala žino ko sutrūkinėję pirštai, pajuodus ir neatplaunama nuo gyvenimo laukinėje gamtoje oda ir iki gyvuonies nukramtyti nagai. Taip, tą jau ji pati pasidarydavo. O visą kitą... Dabar buvo kaip ta kaimietė iš vaikystės prisiminimų. Tik ne iš braškynų parsineštas purvas džiūvo ant odos.

– Ką moki? – paklausė iš balso jaunas prašalaitis su ant krūtinės išdrikusia juoda barzda, kai jie užklydo į jos teritoriją ir visi be nuostolių sugebėjo išsiaiškinti, jog niekas niekam pikto nelinki ir neketina vagiliauti. Žinoma, dėl to vagiliavimo tai viskas labai trapu ir sąlygiška, tačiau tuokart moteriai pavyko įtikinti, jog ji ne priešas.

– Medžioti, – burbtelėjo tada po nosimi ir susigrūdo rankas į kišenes. Labai jau tie apkramtyti nagai spinduliavo nepasitikėjimą. Ne tai, kad tuokart reikėjo pasirodyti drąsiai – visai ne. Galbūt net būtų buvę išmintingiau pademonstruoti šiokį tokį silpnumą, bet tie, kurie svaičioja apie rožes, spalvotas lovatieses ir nugraužia nagus iki mėsos, kad tik nepajuostų panagės, buvo priartėję prie išnykimo ribos, o ji dar tikėjosi šiek tiek pagyventi.

– Ko viena? – šūktelėjo kažkoks jauniklis, besistaipantis pirmajam už nugaros.

Trauk jį devynios – kodėl tas mažius čia vadovauja? Persmelkė nerimas, mat jau buvo įsisavinusi, kad tai, ko neperpranti turi bjaurų įprotį kėsintis į tavo gyvybę.

– O kodėl keturiese? – iš padilbų dėbtelėjo į vaikėzą, bet iki jo veido akių nepakėlė. Ir taip žinojo, kad pienburnis, o tie dažnai bėdų pridaro, vien dėl to, kad nori savo vyriškumą kažkam įrodyti.

– Ne tavo reikalas, – sudundeno arčiausiai jos stovintis vyras.

Tas bent jau atrodė pakankamai suaugęs. Ir dar avėjo velniškai gerai atrodančius verstos odos batus. Žinojo juos – kažkur teko čiupinėti, tik gaila, tuokart anie buvo dukart didesni už jos mažas pėdas.

– Visiškai sutinku su tavo nuomone, – vyptelėjusi sukinkavo nuleista galva.

– Adomas, – po trumpos pauzės prisistatė iškeldamas dešinį delną. Matyt moters atsakymas jo nesunervino, arba sunervino nepakankamai, o gal jis išvis nervų nebeturėjo, ką čia nuspėsi, – ten Kuosa, Rokas ir Skerdikas.

– Hmhm... – gerklės sudirgimu užmaskavo pašaipą dėl mažvaikio vardo, bet vis tiek išsprūdo, – Skerdikas? Jūs jį taip ir vadinat?

– Taip, – Adomas sugebėjo reikšti mintis tobulai nykiu balsu.

– O kas nepatinka? – šoko pienburnis iš už vyrų nugaros, papūsdamas siauroką krūtinę.

Na ji bent jau spėjo, kad vaikis smulkus. Vilkėjo neblogą kamufliažinę striukę. Beveik neišblukusią ir nenutrintą, o po ja vilkėjo storą bliuzoną, kurio kailinis kapišonas buvo sudribęs ant apykaklės. Dabar apžvelgė visus įdėmiau – iš tiesų visi dėvėjo neblogus rūbus. Bet labiausiai pavydu buvo dėl kuprinių. Kokybiškos, tvirtos, patogios... Arba grupelė neseniai buvo užėjusi kokią dar neišplėštą parduotuvę, kuo ji abejojo, arba nurengė nuo kažko.

– Aš Valentina, – lyg neišgirdus vaikio klausimo prisistatė ir timptelėjo kuprinės diržą. Tas sumautas senas daiktas jau trečią kartą nutrūko ir surišimo vietoje kėpsojo nepatogus guzas, nuo kurio jai ties pažasčia maudė negyjanti mėlynė, – namas beveik tuščias, tačiau didysis kambarys turi židinį ir dar neprakiurusį stogą... Aš dar ketinau čia keletą dienų pasisukioti, bet galit prisijungti.

– Čia jau ne tau spręsti, – ir vėl nepraleido progos pacypauti Skerdikas, – mūsų daugiau, tai bus kaip nuspręsim. Aš nuspręsiu. Ką manot?... vyrai?

Kuosa o gal Rokas – nespėjo įsidėmėti, kuris yra kuris – gūžtelėjo pečiais, jaunasis vadas trypčiojo, neapsispręsdamas kur dėti laisvas rankas, kad jos neplasnotų aplink kaip kokie įkyrūs kraujasiurbiai, ir tik vienintelis barzdyla galiausiai pasiūlė, paklausė, o gal net ir paliepė:
– Sakė ji gerai medžioja, tai galim dviese prasieiti. Gal ko rasim.

– Jo, eikit jūs, – jau daug tvirčiau pareiškė Skerdikas, – o mes įsikursim.

– Apžiūrėsim teritoriją, – pridėjo Rokas ar tai Kuosa.

– Jo, apžiūrėsim ar saugu, ar ta suka nemeluoja.

– Prašyčiau, – užvertė akis Valentina nuo tokio vadovavimo, bet šiuo metu jai daug įdomesnis buvo Adomas. Ko iš tikro tas nori?

Žinoma, ji nesutiko eiti pirma. Savaime suprantama, jis taip pat nenorėjo nepažįstamosios sau už nugaros, todėl sėlino greta, nutolę nuo viens kito per padorų atstumą. Sušiktas rytas pasitaikė tvankus, tad po nertiniu žliaugė prakaitas, o kuprinė svėrė daugiau nei turėtų. Ta sumauta gėlėta lovatiesė... Ir kurių galų ji išsipjovė iš kandžių ir žiurkių sugraužto skuduro tą atraižą, kurią dabar teko vilkti. Žinoma, kraudama daiktus neplanavo medžioti po šiuos tuščius miškus. Ji išvis neplanavo medžioti. Artimiausius metus ar du. Iki šiol apsiėjo be to, tai ir toliau neketino, bet pasakyti, kad vienintelis tavo gebėjimas yra taikliai šaudyti yra beveik tas pats, kaip nusišauti. Bent jau ji taip manė ir nė karto dar niekam nesigyrė. Gal dėl to vis dar vaikščiojo šia žeme. O gal dėl kitų dalykų, kas čia supaisys?

– Judi taip pat tyliai, kaip koks sukruštas tankas, – atsklido vyro balsas jai iš už nugaros.

Jis stovėjo, įrėmęs buožę į petį ir akivaizdžiai turėjo ją taikiklyje.

– Nes čia nieko nėra.

– Meluoji.

– Matei nors vieną pėdsaką? – tikėjosi, kad pati nebus ko pražioplinusi, bet daugiau argumentų neturėjo.

– Skubi taip, lyg žinotum, kur yra...

– Gal ir žinau. Bet tas į mane nutaikytas vamzdis nelabai motyvuoja...

Adomo veido nematė. Tiksliau į jį užsispyrusiai nežiūrėjo, bet iš kūno, balso, judesių mėgino nuspėti, ką jis mato joje. Grėsmę? Apgaulę? Moterį? Gaišatį?

Nuleido savo ginklą ir laisvąja ranka persibraukė per kaktą, pirštų galiukais sugriebdama sulipusių plaukų sruogą ir užkišdama ją už ausies. Apsilaižė lūpas. Šiek tiek prisimerkė ir pro nuleistas blakstienas pažvelgė į vyrą. Vaikystėje stebėdavo taip darančią vyresniąja seserį, kai ši sugalvodavo paerzinti tėvą ir imdavo koketuoti su ūkio darbininkais. Jai neblogai pavykdavo, bernai imdavo seilėtis, o senis užsiputodavo. Bet po to nupirkdavo jai naują suknelę, o tie stuobriai mažvaikiai pritempdavo kokių pigių niekalų. Kartais tarp dovanų pasitaikydavo šokolado, kas buvo vienintelė priežastis, dėl ko jaunesnioji matė tikslą mokytis iš sesers moteriško gundymo subtilybių. Tik dabar moteris gerokai abejojo, kad jai pavyksta bent kažkas panašaus į tai, ką prisiminė iš vaikystės. Vietoje purių kaštoninių sesers garbanų turėjo tenkintis riebaluotais, prie galvos prilipusiais bespalviais plaukais, vietoje rausvų putlių lūpų, josios buvo suskeldėjusios nuo vėjo ir pabalusios nuo sausumo. Ir jau nėra nė ką galvoti apie rausvą, aptemptą palaidinę, po kuria stirksojo jaunų krūtų išsišovę speneliai. Ne. Valentinos kūną dengė prakaitu permirkęs beformis nertinis, pridengtas vėjo neperpučiama žalsva striuke. Buvo bespalvė ir beformė miško dėmė ir dažniausiai tai buvo gerai. Išskyrus atvejus, kai mėgindavo atkartoti iš sesers nužiūrėtą viliojimą.

– Turi vieną bandymą, – pagaliau Adomas kiek nuleido ginklo vamzdį, greičiausiai dėl to, kad tiesiog nebuvo iš tų, kurie pirma šauna, po to patikrina, kas ten buvo.

– Ten, – mostelėjo ranka moteris ir patraukė į vakarus, visu kūnu jausdama už jos judantį šaulį.

Kartais pagalvodavo, o kaip būtų, jei ji moterimi būtų tapusi dar prieš viską, prieš tai, kai išnyko gėlėtos lovatiesės ir rožynai prie namų. Kaži, koks tai jausmas? Turėti švarų kūną ir gražius drabužius, kuriuos gali nusimesti, kai karšta ir apsivilkti, kai šalta. Kai nereikia nuolat vilkėti striukės, nes į kuprinę ji paprasčiausiai nebetelpa? Koks jausmas kai lūpas paliečia raudonas riebus lūpdažis arba kai vaikinas pasako tau kažką malonaus. Ką nors subtilesnio, nei „praskėsk kojas, kurva“. Arba koks jausmas, kai gali pasakyti „ne“. Būtų galėjusi to paklausti sesės, tačiau apie šiuos dalykus pradėjo galvoti tik po to, kai teko užkasti jos kūną kažkokioje vietoje, kurios nebūtų sugebėjusi rasti netgi norėdama. Būtų galėjusi to paklausti motinos, tačiau jos išvis neturėjo. Turėjo tik vietą, kurioje motina buvo užkasta ir, kaip keista, tačiau tos kapinės greičiausiai vis dar yra ten, už miesto. Greičiausiai dar įmanoma būtų surasti ir penktą taką ir keturioliktą antkapį. Motinos, kurios nepažinojo. Bet ne sesers iš kurios išmoko šio to. Gal ne visai reikalingo, bet vis dėlto...

– Gulk, – tyliai sukomandavo Adomas jiems priėjus proskyną ir pats krito į avietyną – matai?

Nereikėjo nė klausti. Vidury pievos kėpsojo visureigis. Paliktos trūnijančios mašinos anokia naujiena. Tik šis nebuvo nei paliktas, anei rūdijantis. Aiškiai matėsi kaip žvilga saulės elementai ant stogo ir saviškai klaksi perdirbtas variklis.

– Tikiuosi šaudai geriau, nei sėlini? – palydovo balse sudžeržgė godulys. Kas nenorėtų tokio transporto... Svajonė, o ne mašina.

– Galiu aš eiti, – pasisiūlė, nors ir nujautė, koks bus atsakymas.

– Aš eisiu. Tu pridenk.

Taip. Kas leis eiti pirmą kartą matomam žmogui prie užvesto automobilio? Idiotas nebent. Ji puikiai žinojo, kas sukasi Adomo galvoje: jei tik pavyks įšokti į automobilį, spaus iki dugno ir nešdinsis kuo toliau. Buvo tikra, kad jos vyras tikrai nelauks. Tiesą pasakius, abejojo net ir dėl tų prie namo likusių jo draugų: ar sugrįš pas juos, pasiimti savo spuoguoto vado Skerdiko? Jei jai tektų rinktis, tai tikrai negrįžtų. Žinoma, dabar galėtų lengvai jį nušauti, tačiau jis matyt kliovėsi jos viltimi. Būti paimtai kartu. Arba ne – kas gali pasakyti, ką galvojo tas žaliūkas kėblindamas link mašinos. Gal buvo taip užsigeidęs, kad išvis nieko negalvojo. Juk kažkas kažkada sakė, kad kai vyrai nori, tai negalvoja...

Kaip ir buvo galima tikėtis, niekas nepalieka užvesto nesaugomo automobilio. Net vidury miško. Nebent jis priklausytų kokiam prietrankai, tačiau iš kur toks transportas pas prietranką... Todėl kai nuaidėjo šūviai Valentina šiek tiek palaukė ir veik neatsiplėšdama nuo žemės nuslinko į kitą laukymės pakraštį. Susirado geresnę vietą tykojimui. Už nuvirtusio rąsto, gerai dengiančio jos kūną ir dar galinčio pasitarnauti atrama ginklui. Tokioje pozicijoje galės išbūti pakankamai ilgai. Pakankamai ilgai, kol pasirodys anie trys, kurie tikrai atlėks pažiūrėti, kas čia per susišaudymas. Žinoma, jie galėtų palikti savo buvusį draugą Adomą likimo valiai, tačiau moteris nujautė, jog jie atsivilks. Ne dėl draugo. Bet dėl jo puikaus ginklo. Ir šovinių. Ir maisto. Tiems valkatoms nė velnio nerūpi vargšas Adomas, tačiau jo batai – puikūs. Nepalyginsi su Kuosos ar tai Roko nutrintais sportbačiais, kurie buvo taip mažai tinkami miškui kaip rėtis vandeniui. Taigi. Jie ateis. Tik reikia išlaukti ir viskas išsispręs.

Kartais pagalvodavo, kad jai pasisekė dėl to, jog mažai ką tepamena iš buvusio pasaulio. Taip jai nereikia nieko gailėtis, nereikia ilgėtis. Nors buvo dalykų, dėl kurių būtų daug ką paaukojusi. Dėl puodelio kakavos. Didelio ir šilto molinio puodo, nuo jo sklindančio šokolado kvapo, riebios grietinėlės ir to saldumo. Koktaus glitaus saldumo, maloniai apveliančio gerklę. Arba vienos nakties iškrakmolytuose pataluose, kokie būdavo tik pas močiutę. Tokie švarūs ir balti, kad net traška kai atsiguli. Stirkso aplink kojas bei ranka, kol nesušyla ir tik paryčiui, kai kūnas pasidengia drėgme – suminkštėja ir apgula odą. Štai kokios kvailos mintys lenda, kai turi ilgai žiūrėti pro taikiklį ir laukti, kol pasirodys lavonas. Žinoma, kol kas jis dar juda ir kalba, kvėpuoja, tačiau  Valentina jau žino, kad tai vaikštantis numirėlis. Kai tik jo veidą apčiuops jos taikiklis... Bet prieš paspausdama gaiduką trumpą akimirką matys jo veidą. Mėgins nepastebėti, kokia jo antakių linija, blakstienos, skruostikauliai. Ar lygi oda, ar turi randų, o gal apgamą kokioje keistoje vietoje. Stengsis viso to nematyti. Įsivaizduos, kad tai anglimi ant lentos išbrėžtas taikinys su dviem juoduliais vietoje akių. Tokius piešdavo metai iš metų ant visų sienų, kad galėtų treniruotis. Pirmasis buvo didžiulis ir apvalus, o paskutinį nupiešė tokį mažą, kaip tik įstengė, o kai kulka paliko skylę piešinio kaktoje, ertmė nunešė ne tik pieštinį pakaušį, bet ir antakius bei pusę akių. Paskutinis taikinys ant kurio treniravosi tikrai buvo ganėtinai mažas ir nuo to laiko, prieš šaudama ji visada mėgindavo prisiminti tą anglinį veidelį, kad neprisimintų veido. Ir šiaip niekada nežiūrėdavo į žmonių veidus. Žiūrėdavo tik į tuos, kuriuos greitai nužudys ir tai buvo sąžininga. Nenorėjo su nieko bičiuliautis, nenorėjo įsidėmėti jokio gyvo veido, nes kitaip... O jeigu jai tektų nušauti žmogų su veidu. Jei tektų žudyti kažką, kurio nosies forma bei smulkus smakras jei iki skausmo pažįstami? Tiesiog per daug iškrypėliška tai būtų.

Automobilio vairuotojas baigė nurengti Adomą, kurio nepažįstamas veidas buvo įkniaubtas į smilgas ir surinkti jo amuniciją. Seniokas sumetė daiktus į visureigį ir ramiai įsiropštęs vidun ėmė kraustyti pražuvėlio kuprinę, mesdamas nereikalingus daiktus tiesiog per langą. Štai išpleveno kažkoks sąsiuvinis. Matyt prirašytas – nusprendė Valentina. Galima būtų panaudoti laužui įkurti, tačiau kai reikia nešiotis tokį svorį vien tam, kad galėtum jį sudeginti – labai greitai nusprendi, jog neverta. Yra tų būdų ugniai įkurti ir be popieriaus. Štai dar kažkas šlumštelėjo į žolę, bet moteris nespėjo pamatyti. Stebėjo vairuotojo veidą ir svarstė, kaip šitas, medienos kerpę primenantis raukšlėkas atrodė, kai vyras dar buvo jaunas. Dabar iš jo tebuvo likęs nykus saulėje sukepusios odos ir ligos paliktų kraterių paviršius. Nugairinta kaulėta nosis, stirksanti iš pilkų žandenų apsupties ir baltas, nuskustas smakras bei siaurutė viršutinė lūpa, nedengiama ūsų. Dar buvo akys. Tamsios rudos akys, iš toli snukiai įžiūrimos po vešliais užkritusiais antakiais, tačiau ji žinojo, kad jos be jokios abejonės ten ir vos pastebimai blykčioja, diedui nemačia apžvelgiant mišką. Jis laukė Adomo pakeleivių. Nujautė, žaliūką buvus ne vieną. Galima sakyti žinojo, jog dar kažkas turi ateiti, tad tiesiog lūkuriavo. Atrodė toks nekaltas ir vienišas savo didelėje mašinoje, tačiau Valentina žinojo, kad tokie tipai ne veltui turi transportą, kai tuo tarpu sveiki ir stiprūs, tokie kaip Adomas, voliojasi pievoje basi ir be kelnių.

Skerdiką pasiliko pabaigai. Iš to, kaip jis laikė ginklą jiems susitikus, buvo aišku, jog didelės žalos nepadarys. Blogiausia, kas galėjo nutikti su tuo pienburniu, tai prarasta gera striukė, tačiau Valentiną šiuo metu labiau domino Kuosos ar Roko kuprinės. Abi buvo geros, su krūtinės diržais, pečių paminkštinimais ir garantuotai su nugaros atrama. Šiuo metu jai verkiant reikėjo kuprinės, bet pasistengė nesugadinti ir rūbų. Valkiojantis po miškus jie pasiutusiai greit susidėvi, tad turėti atsarginius visada praverčia.

Vairuotojas nupylė Skerdiką. Jis laikė pyktį ant tų, kurie pirmi apsisuka ir sprunka iš mūšio, todėl kaldavo juos pirmus. Valentina buvo gerokai pragmatiškesnė ir pirma pasirūpindavo tais, kurie galėjo sukelti daugiausiai bėdos, tad niekada bereikalingai neiššvaistydavo kulkos abu šaudami į tą patį taikinį.

– Nupylei mergą, – vairuotojas atvertė Kuosos, o gal Roko lavoną, bet dabar jau galima suprasti, kad vis dėlto Kuosos, – ateisi pažiūrėt ar laikysiesi savo?

– Eik šikt, – burbtelėjo lupdama nuo suglebusio sunkaus Roko kuprinę, kuri iš tiesų buvo su atrama nugarai ir svarbiausia su tvirtais diržais.

Kurį laiką darbavosi tylėdami, kol pagaliau senis atsitiesė, nusispjovė į smilgas ir keliskart sausai atsikrenkštęs galiausiai paklausė:

– Jie tave palietė? – kaip visada to klausdamas dėjosi abejingas, bet paslapčia akylai stebėjo, kokia bus jos reakcija išgirdus šiuos žodžius.

– Ne, – šįkart buvo visai nesunku atsakyti.

– Teisingai, – senis išsiviepė rankoje sukiodamas skardinę konservuotų vaisių ir suokalbiškai pamerkė jai akį, – teisingai... Tu juk tėvelio mergaitė. Gera tėvelio mergaitė. O jei būsi labai gera, gausi dar ir deserto šįvakar.

Valentina iš visų jėgų stengėsi žiūrėti seniui į veidą. Kad įsirėžtų kuo giliau tas vaizdas: akys, nosis, kakta. Kad neliktų kitų minčių. Juk šiandien galų gale – gera diena. Šiandien galės pasimėgauti konservuotais persikais. Tad apie tai ir derėjo galvoti. O ji vis mąstė apie tą geltoną rožę. Paika gėlė vis nelindo iš galvos, nors pasiusk: jei ana išgyveno be gaubto, be savojo princo ir bujojo ant sutręšusios tvoros, kuri galbūt kažkada ją ir saugojo, tačiau galų gale pavirto tokia vertinga trąša, tai ... Niekaip negalėjo sugalvoti, kaip užbaigti tą mintį, tačiau nujautė, kad atsakymas kažkur čia pat, tiesiog ant liežuvio galo.

– Pas tą snarglių mačiau neblogus žiūronus, – mostelėjo į krūmyną, kurį Skerdikas spėjo pasiekti prieš nudvėsdamas.

– Žinai, kas tėveliui patinka, oi žinai... – ir nukulniavo patenkintas per kupstus, atsukęs Valentinai nugarą.

„Keista“, svarstė stebėdama tolstantį beveidį siluetą „o ta gėlėtos lovatiesės atraiža, sugrūsta kuprinėje, kaip tik tokio dydžio, kad pakaktų uždengti žmogaus veidui, kad žemės į akis nebyrėtų“.
2016-10-04 10:14
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-02-12 12:36
Lengvai
Šitai perskaičiau prieš porą dienų, telefone, bet buvo labai nepatogu komentuoti :)

Man patiko - veikėja yra, pasaulis nujaučiamas, priešistorė pakankamai nupiešta. Aišku, gal būtų galima susitelkti į siužetą ir viską, kas ir kur ir kada ir kodėl... įvyko, kaip kad komentuoja kiti. Bet man šiuo atveju viskas yra savose vietose - jau pati pradžia sufleruoja, kad esmė bus ne mūšiai ir išgyvenimas, o buvusio ir esamo gyvenimo priešprieša pagrindinės veikėjos akimis. Ir aprašyta viskas puikiai.

5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-23 16:51
sesė mėta
Mmmm, kaip gerai susiskaitė. Gal kažkur buvo galima kažką patobulint (ta išsišaudymo vieta man tokia painoka bereikalingai), bet iš esmės puiku. Gerai pasimokyt iš gerų pavyzdžių bus prieš dvikovą :). Ypač apie tuos "flashback'us"
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-10 21:08
Damastas
Gal tikrai čia tik man tokia patirtis su Valentinom. Tiesą sakant - jokios :)) Bet nepažįstu anei vienos jaunesnes, negu pem. O tavo personažas iš viso konteksto man piešiasi bent perpus jaunesnis(-ė). Štai toks nedidelis disonansas :) Prisiminiau, jog šitą pastabą ir buvau pasižymėjęs sau prie atžymos  "subjektyvu".
Prisiminiau dar, kad senio portretas gana gerai išėjęs, labai įtaigus ir aiškiai įsivaizduojamas ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-10 09:51
pikta kaip širšė
Na, kaip suprantu Damastas turi ne kokios patirties su Valentinomis :-))) užjaučiu, žmogau, bet man tikrai nepasiteikė nė vieno nemalonaus susidūrimo su šio vardo žmogumi, tai todėl jis man beveik neutralus. Ale suprantu: kiekvienas savo bagažą tąsom ir nepataikysi rezonuoti su kiekvieno patirtimi vienodai sklandžiai.

Meškuti... Meškuti :-)) Nu tu neįsivaizduoji kaip čia mane pamaloninai. Ale man vis tiek labai smalsu paklausti, kas šitame tekste tau taip "nesporiška" atrodo?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-09 21:41
Damastas
Tiesa, dar ta proga noriu  atkreipti dėmesį, kad vardus reikia rinkti labai atsakingai, kaip savo personažams, taip ir būsimoms atžaloms.
Nieko nenoriu įžeisti, bet kai sutinku bičą Dovilį arba dailią paną Zofiją, tai man visuomet labai magą pamatyti tėvus ir sužinoti kokį velnią jie rūkė tokiu neatsakingu akibrokštu sujaukdami jaunam personažui gyvenimą.
Čia žinoma jumoras ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-09 21:30
Damastas
Nu kaip faina, Spora, po savaitgalio girdėti apie bučkius :)
Ok, su vardais, mano galva, pernelyg užkapstyta. Nors Adomą įtariau esant ne veltui, bet niekaip nesuvedžiau konteksto, nors IQ testai man sekasi kiek geriau nei vidutiniškai :))
Valentina man asocijuojasi visu pirma su Tereškova, tada dar su teta Valia iš Kavarsko ir dar su nuolat niurzgančia senstelėjusia buhaltere iš kažkurios ex darbovietės.
Jeigu mano mintis vis dar nelabai aiški, tai, sakykim, tėvai norėdami suteikti sūnui tvirtą charakterį ir nepalenkiamą būdą duoda jam šias savybes atitinkantį graikišką vardą, reiškiantį, kaip pavyzdys "uolą" arba "akmenį". Bėda tik, kad visame kaime vėliau niekas nė nenutuoks, kad Petras ne šiaip sau koks tai Petrelis, o antikinė uola, tikėjimo pamatas, kertinis akmuo ir tt. ir pan.
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-09 15:49
Meškiukas
O, oho...spora, čia tu? Nu gi prisipažink kas parašė.
Kai man labai patinka tekstas, bala nematė tų stiliaus, gramatikos ar skyrybos klaidelių.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-07 12:47
pikta kaip širšė
Na žanras tai gali būti kilęs iš bet kur, tačiau jei nukristų dangus, tai norėčiau tikėti, kad ir Lietuvoje liktų kokie 5 išgyvenusieji, o jei jau taip nutiktų, tai greičiausiai jie turėtų būtent lietuviškus vardus ;-)

Šiaip pasirinkimas turėjo daugiau argumentų. Nes Valentina nori nenori siejasi su meile. Galima varijuoti nuo pragmatiškos ir komercinės iki visiškai romantinės. Įvertinus aplinką, kurioje yra veikėja, norėtųsi pastūmėti skaitytojui idėją apie tai, kokios meilės formos išgyvena, kokios žūsta.
Be to man asmeniškai šis vardas siejasi su Valentinas Vienas ir atitinkamai su vienatve, kas taip pat labai tinka kontekstui.
Lygiai taip pat ir Adomas turi savo "krikšto" argumentaciją, kuri gal ir biblijinė, bet man patinka užuomina apie tai, kad sekanti karta galbūt ir nebus iš vyro šonkaulio kilusi ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-07 12:37
Aurimaz
Su Valentina viskas čiki, jei yra potraukis savo personažus vadinti senaisiais lietuviškais vardais, maždaug: Janina, Ona, Barbora... Post-apokaliptikos žanras pats savaime nėr Lietuvoje kilęs, tai panašūs vardai įneša šiokį tokį disonansą. Čia daugiau skonio reikalas. Pavyzdžiui, aš nerašyčiau rimtos kosminės operos, kurioje tarpplanetinio lainerio pilotas būtų vardu Antanas. Nebent norėčiau išgauti komediją.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-07 09:32
pikta kaip širšė
Nu jei per tave, Andrėnai, vėl įniksiu geiminti... išrašysiu tau liniuočių terapijos :-)))
Ok juokauju šiek tiek. Pažiūrėsiu kas ten per narkotinė substancija tas Fallout ;-)

Damastai... nu kaip faina rasti tokį komentą penktadienio rytą. Bučkis tau :-))) suprantu, kad gal nelabai čia nusipelniau, nes visiškai teisingas yra ir lonely galaxy pastebėjimas. Ne toks malonus, bet jaučiu, kad teisingas.
Bet grįžkime prie esmės: kas blogai su Valentina? :-)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-06 19:10
Damastas
O man POST  APO viena mėgstamiausių temų. Labai priminė Cormac McCarthy "The Road". Ypač nuo scenos kur įvyksta pirmoji žūtis.
Na gutt, pakalbam ape gerus dalykus:
Pagrindinos personazas gana gyvas turi nebanalu vidini pasauli, kurio pagalba gana vykusiai perteikiamas ir pasaulis isorinis.
Patiko bandymai padaryti dialogus kitaip, ipinti pamastymu, nutylejimu pauziu. Gal ir ne visur vietoje, bet anyway...
Dar patiko kaip pasakojimo pradzioje daromi tam tikri uzmetimai i pabaiga, savotiskos istorijos pacios istorijos viduje, paraleles, sugretinimai.
Patiko neįkyrūs flashback‘ai. „Normalaus“ pasaulio priminimai gerai kontrastuoja su esama padėtimi, kažkiek išryškina niūrią realybę.
Dar daug kas patiko, bet išrankiojau tik tai kas labiausiai, nors gal ką ir praleidau iš necenzuruotos savo pastebejimu versijos.

Bet cia eama rasytojo geno :)

P.s. Valentina ??? Nu c'mon! :DDD
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-05 13:06
Andrėnas
Labai terapiška terapija. Pabandyk karts nuo karto ;)

Masalas mašalų, o tiek variklis, tiek elementai susidėvi. Kitas dalykas, kad toks masalas turėjo pasirodyt mažų mažiausiai įtartinas - šeimininkas garantuotai netoliese. Na bet čia atskira diskusija.

McCartney "Kelyje" neskaityk, kad ir kaip post-apo mėgsti. Geriau susirask žaidimą Fallout, pirmąją dalį. Kompo resursų užteks bet kokių, susižaidžia per 10-15 valandų, post-apo istorija - No.1 in the world.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-05 09:53
pikta kaip širšė
Ai au ai... kas čia dabar per liniuočių terapija? :-)))

Dėl variklio - jo, gal reikėjo rašyti "dūzgia" ar kažką panašaus - sutinku. Bet kodėl turi trūkti energijos, jei pas tave elektrinė ant stogo tai nežinau? Čia viens. O pasiteisinimas nr. du būtų, kad visai gal ir verta palikti tą variklį veikiantį, jei tai yra masalas? ;-)

O paradoksas tai tame, kad Keruaką skaičiau (nu gal ir nepamenu jau, bet still), o va to McCarthy tai visai nežinau :p
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-04 23:09
Andrėnas
Vadinasi taip...

akivaizdžiai turėjo ją taikiklyje pasiimi liniuotę ir tvoji sau per dešinį smilių. Du kartus.

žvilga saulės elementai ant stogo ir saviškai klaksi perdirbtas variklis. Savotiškai, o ne saviškai. Saulės elementai implikuoja elektrinį variklį, kuris neklaksi. Nepaisant variklio tipo, esant siaubingam kuro ir energijos trūkumui niekas nepaliks tuščiai veikiančio variklio.

Rožės motyvas labai neblogas, nors ir ne naujas. Pafilosofavimus ir aprašymus užskaitau. Action scenas visai neblogai apėjai palikdama kaip galima daugiau skaitytojo vaizduotei. Motyvacijos ir veikėjų sprendimai silpnokoki.

Duosiu keturis su minusu, bet tik su sąlyga, jog perskaitysi ne tik McCarthy, bet ir Kerouac "Kelyje".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-04 17:45
Galaxy
Man tai daug kas nepatiko čia. Rašai tu gerai, ir aprašynėji puikiai, bet neįtikino kažkaip manęs šįkart. Personažai ypač.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-04 12:43
pikta kaip širšė
Kad labiausiai man patinka post apokaliptiniai siužetai, tai nesunku nuspėti, bet va dėl kitų... susimąsčiau :-)) Šiaip turbūt galima sakyti, kad nemėgstu elfų, nykštukų, žvaigždžių karų ir nelabai zombius :-) nors ir tarp tų paminėtų galima rasti kažką vartojamo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-04 12:16
Aurimaz
"Jis laikė pyktį ant tų, kurie pirmi apsisuka..." - "Laikė pyktį" nėra lietuviškas išsireiškimas.

Šiaip viskas atlikta labai gerai, turint galvoje, jog idėjos praktiškai lyg ir nerasta. Nepaaiškinta, kaip visuomenė nusirito iki būtent tokio lygio, ar kodėl nusirito. Teoriškai, tai tik dar viena scena iš daugybės post-apokaliptinių scenarijų ir ji nėra kažkuo išskirtinė, jei nekreipsime dėmesio į patį atlikimą.

Šioje vietoje man tapo smalsu, ar tamstelės galvoje sukasi vien tik post-apokaliptika ir kitai fantastikai tiesiog nėra vietos, kol kas nors nepasiūlo? Jei taip, tau vertėtų atrasti naujus post-apokaliptikos variantus, nes šis pernelyg nuvalkiotas.
Pavyzdžiui, kad pasaulio pabaigą sukėlė Facebook, ar kad moterys nusprendė, jog lyčių lygybė yra nieko verta ir paskleidė virusą, kad vyrai taptų silpnesne už jas lytimi... Ar kad visa planeta ūmai neteko laisvojo deguonies, nes ją praskrendantys ufonautai išvogė, palikdami mums tik techninio deguonies balionus...
Nu žodžiu, ką nors naujo, neregėto, jei visi kiti žanrai "neveža". Nebijok žaisti ir su absurdiškomis idėjomis. Atliekamos ypač rimtu veido, jos dažniausiai būna smagios.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą