Bijau tamsios nakties, bijau kaip giltinės.
Vėl tas svirplys kažkur kas naktį čirpia.
Lyg ta vėlė, kuri paklydusi sugrįžta,
Ne į namus, o sulenda į sąnarius.
Ir tie skausmai pajuntami per sapną:
Motulė skina obuolius, paskui lapus išgrėbsto...
Tik ryškūs mirusių veidai – kaip fotografija,
Išlieka kauburėliuose išėjusių Anapilin.
Bijau tamsios nakties, bijau kaip giltinės.
Užmigti negaliu, kaip tas svirplys.
Net voro tinklas tampa epitafija
Tarp rudeninės parudavusios žolės.