Saulei brendant per upę,
ant pasaulio krašto sėdi.
Buri su obuolių sėklomis
ir smaragdiniu vandeniu.
Pavargęs nuo amžino vėjo,
neišmylėtos širdies misterijos.
Paslaptingas ir dauggalis
giedi kaip paukštis viltį.
Galvoji apie savo Euridikę
ir gręžiesi į sutemas.
Nuo pasaulio krašto,
ten, kur baigias ateitis.