Ir vėl rudenėlis
Į kiemą užsuko,
Vėl dažo lapus
Pasiėmęs teptuką.
Jo kūrinį vėjas
Sausai išdžiovina,
Ir krenta lapeliai,
Nukloja arimą.
Geltonas takelis
Minkštų klevo lapų,
Kai kur raudonuoja
Ir džiugina akį.
Žiedai chrizantemų
Rytais ašaroja,
O degantis klevas
Saulutę vilioja.
Mažiau šilumos ir
Šviesos kieme liko,
Pilki debesėliai
Po dangų išdyko.
Kai kur obuolys
Vienas kitas ridenas,
O mažas šuniukas
Iš paskos jį genas.
Ir vėl rudenėlis
Į kiemą užsuko,
Paėmęs kuprinėn
Dažus ir teptuką.
O kilimą margą
Patiesęs, juokauja,
Kad jis toks ryškus
Jo nematomoj saujoj.