Sanuos namuos

Tas svirnas sanas—tėvo atmincis,
Ir ta sana suklypus kaimo gryčia,
Bet saugoja jiej dar manas vilcis,
Kai užlystu ca  tyčia ir netyčia.
Kaštonų medzai prūdo pakrašcy,
Eilė beržalių ir palinkis gluosnis,
Kokia tu, tėviške, brangi esi
Vėl ašaras nuog veido šluostau, šluostau.
Ir gandro lizdas tuščias rudeniop,
Žinau toli išskrido mano paukščiai,
Jų atminimų saugau aš širdzy,
Kap zarkolų mamutės, tėvo pypkį.
.................................................
Tep skaudzina mani šalna rudens
Ir atspindzys sapnuos manos vaikystės...




Ca parašyta dzūkų tarmi, lazdzijokiškai...
Mano tėvo ir mamos atminimui.