Ačiū

בס“ד


BARAS BURAS

AČIŪ
Pjesė






Pirma scena
(Geltono kalėjimo kiemas. Jame stovi apie septyniasdešimt  žmonių)

JOSĖLĖ:
(Kalinys)
KOL YRA LAIKAS GYVENTI, -
REIKIA GYVENTI;
KAI ATEIS LAIKAS MIRTI, -
TEKS MIRTI.

KOL LAIKAS GYVENTI, -
NEREIKIA MIRTI;
O JEI ATEIS LAIKAS MIRTI, -
NEPAVYKS IŠGYVENTI.

TVARKA, TAIP MES SUKURTI.
PER PRIEVARTA TENKA GIMTI,
VERČIAMI GYVENTI,
O GALE NEIŠVENGIAMAI MIRTI.

KAIP PAUKŠČIO ŠEŠĖLIS NULĖKĖ RAMUS IR LAIMINGAS,
OI, AŠ TURIU VISKĄ, NES UŽ VISKĄ DĖKINGAS.

(Į kiema įeina keleta rudai apsirengusių kareivių, ginkluoti automatais. Šaukia. Keikiasi. Suskirsto minią į kelias grupes.)
Jonatan tyliai sako šalia stovinčiam bičiuoliui.
JONANTAN
(Kalinys)
PASISEKĖ, NES MANO KALBA IR VEIKSMAI,
NE TOKIA KAIP PIKTŲ VILKŲ.
IŠBANDYMUS, SUNKUMUS PASITINKU LINKSMAI.
... ŽINAU KAS MŪSŲ LAUKIA. GALIA VAIKŲ,

NE VISI IŠ JŲ ŽINO KAIP VERTINTI TAI KAS VYKSTA.
TARP PAMASTYMŲ MIRTINGŲJŲ PAKLYSTA,
TODĖL KAIP RUDENIO LAPAI SUSISUKA, NUVYSTA.
TAI – LAIKINA, NORS KŪRĖJAS ANT MŪSŲ PYKSTA –

ATEIS PAGUODA, BŪTINAI ATEIS.
UŽ PIKTADARYSTES KALTUOSIUS NUTEIS.
O IŠGELBĖJIMAS AUGA KAIP MEDIS,
JO LAUKSIU, KOL PLAKS ŠIRDIS.

DABAR VISAGALIO BALSĄ VISUR GIRDŽIU,
- SAUGOK LUPAS NUO MELAGINGŲ ŽODŽIŲ.
(Atidaro kalėjimo vartus. Vieną grupę, apie tirsdešimt žmonių, išgena į gatvė. Juos lydi kariai. Vartai užsidaro.)

Antra scena
(Gatvėje kareiviai apsupa konvojuojamus žmones. Prie kareivių prisijungia šeši asmenys civiliais rūbais. Jiems ant rankos baltas raištis.)

MOKLSEIVIS PESACH
(Kalinys)
YRA PASIRINKIMO LAISVĖ, BET JI APRIBOTA VISAGALIO.
VISKAS  NUSPRĘSTA, IŠSKYRUS PASIRINKIMĄ TARP GĖRIO IR BLOGIO.
POLINKIS Į APAČIĄ NUO PAT GIMIMO TRAUKIA.
GALIMYBĖ SUSIPRASTI, APMASTYTI SAVO PADĖTĮ BAUGIĄ,

ATSIRANDA SUBRENDUS ASMENIUI, BET AR IŠNAUDOS ŠIĄ GALIMYBĘ?
JEI VISĄ GYVENIMĄ JIS PATS IR APLINKA VIJOSI MALONIĄ TUŠTYBĘ?
MASKUODAMAS SIELOS, MORALĖS IR PROTO MENKYBĘ
PASIDUODA PYKČIUI, O JO PRIEŽASTIS AKLA PUIKYBĖ.

IŠLAVINTAS INTELEKTAS TURĖTŲ PAŽABOTI VAIZDUOTĘ,
BET DAUGELIO VAIZDUOTĖ PAVERGIA PROTĄ.
TODĖL MINIA PAPILDO NEIŠMINTINGOS ARMIJOS RIKIUOTĘ.
JŲ TALENTAS, ŽINIOS, GEBĖJIMAI ĮTVIRTINA TAMSOS FORTĄ.

NIŠVENGIAMYBĖ SURIŠO RANKAS, PAKIRTO KOJAS, O SIELA VIENIŠA –
RENKASI GYVENIMĄ. JEI AMŽINYBĖ, O MĖSAI POŽIEMIŲ NIŠĄ.

(Kareiviai ir baltaraiščiai žodžiais  tyčiojasi iš kalinių.)

ŠMOLO GOLDŠTEIN
(kalinys)
MANE ŽEMINA, NIEKINA, SKRIAUDŽIA, BET NEPASIDUOSIU –
IŠ SAMONĖS, IŠ ŠIRDIES LAIMĖS JAUSMO NEIŠIMSIU, NEATIDUOSIU.
NES JUOKAS BLOKUOJA KŪNO SKAUSMĄ, -
O ŠYPSENA IR HUMORAS PAKEIČIA ŠAUKSMĄ.

ŠI GATVĖ TIK DEKORACIJA, O PIKRIEJI TIK LĖLĖS.
TODĖL AŠAROS IR MALDAVIMAI SKIRTI TIK PASAULIO VALDOVUI.
JIS GALI PASIGAILĖTI, GAL ATSTOS RUDOS DĖLĖLS.
PAKILSIU IŠ UŽMARŠTIES IR PADĖKOSIU GYVENIMO VADOVUI –

UŽ VISKĄ KĄ TEKO PATIRTI, NES VISKAS YRA PRASMINGA.
MAN MALONU ŽENGTI, KVĖPUOTI IR NEREAGUOTI
Į ĮŽEIDIMĄ, NES TAI SEPTYNIOS MIGLOS. KOL SAMONINGA
KALBA, TOL PASIRYŽĘS DANGUI SIELĄ PAAUKOTI.

JEI ASMUO TURI CHARAKTERIO TRŪKUMĄ, - JIS ŽMOGUS SU YDA,
BET JEI JIS NEDĖKINGAS, TADA JIS NET NEŽMOGUS... ŠTAI -  BĖDA...

(Šalia gatvės garažų kiemas apdėrgtas arklių mėšlo. Prie kolonos pribėga garažo sargas. Jis sako, kad šie žmonės yra sovietinių kavalertstų draugai, todėl tegul jie ir išvalo kiemą nuo mėšlo. Kareiviai ir baltaraiščiai juokiasi. Kalinius suvaro į garažo kiemą.)
JURGIS ŠTORMAS
(kalinys)
SAUGOK ŠIRDĮ, NES IŠ JOS IŠEINA VISAS GYVENIMAS.
JI BRANGESNĖ UŽ BRANGAKMENIUS... TARSI APGULTAS MIESTAS.
BŪTI PO SAULĘ, - TAS PATS TARSI BĖGTI MŪŠIO ĮKARŠTYJE,
AR IŠGYVENSI, AR PRAŽŪSI BŪTIES IR BEPRASMYBĖS SUKURYJE?

IŠMINČIAI PERSPĖJA, - KAD BŪTUM BUDRUS IR ATSARGUS...
YRA DVI BLOGIO RŪŠYS, - NUSIKALTIMAS, KURIS ATRODO KAIP GĖRIS,
IR NUSIŽENGIMAS KURIS AKIVAIZDŽIAI – BLOGIS. DAŽNAI ŽMOGUS
SUSIPAINIOJA DĖL PIRMOS RŪŠIES... MIGLOS PRIPYLDYTA ŠIRDIS

BLAŠKO AKIS, NUKREIPIA KOJAS IR RANKAS Į TUŠTUMĄ.
NORS MALONU VYTIS AISTRĄ, BET TAI UGDO GYVULIŠKUMĄ.
... OI, GALŲ GALE PRARASI ŠIRDĮ, IR BET KOKĮ ARTUMĄ.
SAUGOK, NES PAVOGS PIKTAVALIAI NEAPČIUOPIAMĄ ŽMOGIŠKUMĄ.

... DRAUDŽIAMĄ MYLĖTĮ PIKTAVALĮ,
IR PRIVALOMĄ MYLĖTI TEISUOLĮ.

(Nėra įrankių valymo darbams, todėl kaliniai verčiami mėšlą valyti rankomis. Kaliniai ima purvą rankomis, neša į šalį ir metą į krūvą. Kareiviai baltaraiščiai  apsupa kalinius ir šaiposi.)

Trečia scena
(Garažo kiemas. Girdisi šauksmai. Gatvėje šalia garažų augo medžių alėja. Išgirdę trukšmą gatvėje ėję  civiliai sustoja. Jaunuolis važiavęs dviračiu sustoja, atremia transporto priemonę į medį ir ilipa į jį. Kiti jauni žmonės sulipa į kitus medžius ir stebi kas vyksta garažo kieme.)

SIMCHA ZISL MANKEVIČ
(kalinys)
TĖTIS IR MAMA DAVĖ KŪNĄ, O KŪRĖJAS GYVENIMĄ.
DĖKOJU JUMS UŽ TIKRĄ IR TARIAMĄ.
SUSIJAUDINĘS, APIMA NERIMAS, NELAIMĖS NUOJAUTA
UŽGULA KRŪTINĘ. ŽIŪRIU Į DRAUGUS SU UŽUOJAUTA,

ČIA DAUGELIS DVIKOJŲ JŲ NEGAILI.
GERIAU BŪSIU PIRMAS, KAD TIK NEMATYČIAU ARTIMŲJŲ
PAŽEMINIMO. GAL ATKLYS STRĖLĖ AŠTRI
IR NUTRAUKS SADISTIŠKĄ JUOKĄ MIRUSIŲJŲ.

TIKIU, KAD TEISUOLIS NET PO MIRTIES – GYVAS,
O NIEKŠAS, NET GYVENDAMAS YRA MIRĘS.
VISĄ ŠĮ LAIKĄ, SIELĄ SĄŽININGAI SAUGOJO KRAUJAS,
BET NUJAUČIU, KAD BUS IŠLIETAS. KAI BŪSIU SUIRĘS –

AŠ VIS DAR BŪSIU GYVAS.
TAI PAGUODA SVAIGINANTI KAIP VYNAS. 
(Į kiemą įvažiuoja sunkvežimiai. Iš jų išlipa 562 – osios duonkepių kuopos kareiviai.)

ICCHAK GRIN
(kalinys)
JEI KLAUSYSI – IŠGIRSI,
JEI UŽKIMŠI AUSIS – NEIŠGIRSI,
JEI ATSIMERKSI – PAMATYSI,
JEI UŽSIMERKSI – NEMATYSI,

JEI STENGSIES SUPRASTI – SUPRASI,
JEI TINGĖSI – NESUPRASI,
JEI KARTOSI – IŠGIRSI NAUJĄ,
JEI NEKARTOSI – PAMIRŠI SENĄ.

DAUGELĮ SPRENDIMŲ GYVENIME
PRIIMAME NESĄMONINGAI,
AKLAI TIKĖDIMAMI, NET NEJUNTAME
KAIP PASLAPTINGAI

NEATSITIKTINUMAI VALDO SĄMONĘ.
... GUODŽIA IŠMINTIS SENOVINĖ.

(Kareiviai šaiposi iš kalinių. Kareivis Karl Roder fotografuoja veiką. Liepia rankomis nuvalyti purvinus sunkvežimius. „Kaip jie nuvalys, jie savo mėšlinomis rankomis išpurvins“, postringauja baltaraištis. „Iš pradžių reikia nuplauti kiaules“, juokiasi jis.)

BORUCH KOMAŠ
(kalinys)
NE PIRMĄ IR NE PASKUTINĮ KARTĄ VILKAI ERIUKĄ DRASKO,
BET JIEMS NIEKO NEIŠEINA, NES PAMETA DANTIS IR NAGUS.
JAU TŪKSTANČIUS METŲ PLĖŠRŪNAI NUO KRAUJO SPRINGSTA,
BET ISTORIJA NEDARO ĮSPUDŽIO... OI, MOKINYS NEGABUS.

PIEMUO MANE SAUGO, JO LAZDA
NUBAUS MANE UŽ NEKLUSNUMĄ,
LAIKINAI TEKĖS AŠAROS PER RAUDONĄ BARZDĄ,
KAI PASITAISYSIU IŠGYDIS IR DUOS ARTUMĄ.

O PRIEŠUS NUBAUS, SUMALS JŲ KAULUS.
GĖDA BUS IŠTVIRKELIAMS, VAGIAMS, ŽUDIKAMS.
KĄ IR KODĖL DAROTE NESUPRANTA PROTAS KUKLUS,
JUK UŽ VISKĄ REIKĖS SUMOKĖTI, TEKS ATSAKYTI JŪSŲ VAIKAMS.

ESU LAIMINGAS, NES GIMIAU ERIUKU,
BJAURU NET ĮSIVAIZDUOTI, KAS BŪTŲ JEI TAPČIAU VILKU.
(Atvelkama vandens žarna. Iš jos liejasi čiurkšlė vandens. Plaunamos kalinių purvinos rankos. Žarną laikantis baltaraištis juokauja, nuprauzdamas visą kalinį nuo galvos iki kojų. Kaliniai prausiami. Kareiviai ir baltaraičiai juokiasi. Gatvėje sustoja civiliai praeiviai ir stebi vandens procedūras.)

ISROEL KURLIANČIK
(kalinys)
NERIMAS IR PYKTIS UŽVALDO SĄMONĘ. TVARDAUSI,
NES IŠMINČIAI LIEPIA KALBĖTI RAMIAI, BET KADA, IR SU VISAIS.
GAL NE ŠIANDIEN, GAL NE TAI TURĘJO OMENYJE?.. KLAUSAUSI,
MATAU IR SUNKU PATIKĖTI. JIE MUS LAIKO NAIVIAIS.

ATEIS LAIKAS, KAI VILKAS IR ERIUKAS GANYSIS KARTU.
KIEK DAR TURI PASIKEISTI KARTŲ,
KAD ŽMONĖS DRAUGIŠKAI GYVENTŲ KARTU?

TRUPUTĖLI PASIKARŠČIAVAU,
BET VANDUO ATVĖSINO.
TAI NE PRIMAS KARTAS, JAU MAČIAU
KAIP KALKES GESINO

ANT AGONIZUOJANČIO ŽMOGAUS KŪNO.
MES NESIMOKĖME IR NEVYGDĖME ĮSTATYMO,
TODĖL NUSIPELNĖME GAILĖSTINGOJO RŪSTUMO.

Ketvirta scena
(Jaunuolis pastumia baltaraištį. Išsiveržia iš kareivio būrio. Pralekia pro praeivius. Jie išsigandę atsitraukia. Perbėga gatvę. Priešais nedidelė pievelė, o už jos kapinės. Jaunuolis šoka per kapinių tvorą. Pasigirsta šūvis. Bėglys persirita per tvorą ir suklumpa. Kareivis Wilhelm Gunsil fotografuoja vyksmą.)
JAUNUOLIS GOLBERG
(kalinys)
TAI NE TAŠKAS, KELIONĖ TĘSIASI. KAIP MIRIAU
NESVARBU. RŪPI SUPRATSI, KODĖL GIMIAU
KOKS GALUTINIS TIKSLAS IR AR PADARIAU
SAVO MISIJĄ? AR TEISINGAI GYVENAU?

SUVESIU SĄSKAITAS SU SAVĘS TEISĖJU.
JUK PRIVALĖJAU KAŽKĄ DARYTI, NUO KAŽKO SUSILAIKYTI.
BUVAU TARSI SAVO LIKIMO SIUVĖJU.
GAVAU GYVYBĖS MEDŽIAGĄ, TURĖJAU JĄ SURAIKYTI

IR PASIŪTI UŽSAKYTĄ DRABUŽĮ.
AR ĮVYGDŽIAU UŽSAKYMĄ?
JAU PASIEKIAU KARJEROS LŪŽĮ, -
TODĖL PAGAL ĮSTATYMĄ,

NUSKAMBĖJUS LEMIAMAM ŠUVIUI,
ATMERKIU AKIS KITOKIAM BŪVIUI.
(Per kapinių tvorą peršoka baltaraištis. Prieina prie gulinčio jaunuolio. Apžiūrį jo lavoną. „Gatavs“, šaukia jis. „Ateikit, padėkit“, prašo jis pagalbos. Pribėga dar vienas baltaraištis. Lavonas permetamas per tvorą. Už rankų ir kojų nutempiamas į garažo kiemą.)

CHAIM CUKERMAN
(kalinys)
KĄ REIKIA IŠTAISYTI IR KO DAUGIAU NEDARYTI,
KAD PAŠALINČIAU BAUSMĖS PRIEŽASTĮ, SKIRTĄ DANGAUS?
GAL DAR NE VĖLU, GAL SPĖSIU PRIEŠNUODĮ NURYTI,
BENT ESMĘ IŠGELBĖSIU FORMĄ IR SIELĄ ŽMOGAUS.

GIMIAU KAIP LAUKINIS ASILAS, - PANIRĘS Į MATERIJĄ,
O BAIGIU, BENT TURĖČIAU, KAIP ANGELAS.
PRAEIVIAI STEBI ŠIĄ ĮSPŪDINGĄ MISTERIJĄ,
BET AR SUPRAS KUR TEISINGUMAS, O KUR MELAS?

KAS NORI PAŽINTI TIESĄ, - TURI BŪTI DRĄSUS.
KAS IŠDRYS IR NESUTIKS SU BEVEIDĖS MINIOS INKSTINGTŲ.
KAI DAUGELIS SAKO „NE“, PAPRIEŠTARAUTI BAISU.
NES TAI ĮASMENINA. LAIKAS BAIGIASI, DINGSTU.

APIE TAI DAUG MĄSČIAU, IR RODOS SUPRATAU.
TODĖL TAVĘS, PASKUTINĮ KARTĄ - ATSIPRAŠAU.
(Kareiviai įsiuntę puola mušti kalinius. Baltaraištis su lazda smogia Chaimui Cukermanui į petį. Žmogus griūva. Chaimas galvą prisidengia rankomis. Smūgiai tęsiasi, dėl to parkritusiam žmogui išnyrą riešas. Kareiviai skatina baltaraiščius mušti kalinius. Įsidrasinęs baltaraištis blondinas lazda smogia Chaimui per pakaušį. Chaimas susisuką į kamuolį. Blondinas daužo jam per šonus. Muša apie keturias minutęs. CH. Cukerman apimtas agonijos. Vienas kareivis sustabdo blondina. Apžiūri jo auką. „Baigtas“, pritariamai pasako kareivis. Muštynės truputėli liaujasi. Baltaraiščiai supranta ko iš jų tikisi kareiviai. Įvykį stebėję civiliai tyli.)
ŠABTAI ZILBERG
(kalinys)
TU GIRTAS? AR BLAIVIAI MĄSTAI,
AR SUVOKI KĄ KALBI IR KĄ DARAI?
MUS SUPA AIBĖ, PASKIRTĮ TURI VISI DAIKTAI,
ESMINIS KLAUSYMAS, O TU PATS KAM EGZISTUOJI, AR ŽINAI?

JEI GIMSTAMA TAM, KAD GYVENTUM – KODĖL MIRŠTAMA,
JEI MIRŠTAMA, TAI KAM GIMSTAMA?
SIELOS VIDINIS POREIKIS – ŽINOTI, APČIUOPTI PRASMINGUMĄ.
NES TAI DOMINUOJANTI JĖGA SUTEIKIANTI GYVYBINGUMĄ.

NE VISIEMS ASMENIMS RŪPI PRASMĖ,
TIKRIAUSIAI NE VISI TURI ŽMOGIŠKĄ SIELĄ.
ĮDOMUS METAS, ĮVYKIŲ GAUSI TEKMĖ
NUSINEŠA IŠGYVENIMUS... PAMIRŠTA DIENA.

NEBIJAU ŽMOGAUS, JIS TIK MĖSA IR KRAUJAS.
PRAGARAS PRARYS PIKTAVALIŲ GAUJAS.
(Blondinas parbloškia Šbata Zilberg, sulaužo ranką. Sužeistasis griūna ant nugaros pakelia kojas bando apsisaugoti nuo smūgio. Baltaraištis, lasda trenkia per pakeltą koją ir išnariną kelio sanarį. Koja nulinksta. Smūgiuoja į krūtinę. Daug smūgių į galvos sritį. Žmogus miršta. Kiti baltaraiščiai pasiima geležinius stypus, lentas. Muša kalinius stengiasi juos nužudyti. Kaliniai bando pabėgti, bet juos apsupa kareiviai. Šautuvų buožių smūgiais juos įstumia į garažo kiemo vidurį. Kaliniai šaukia. Stebėtojų, civilių kiekis auga.)

AMRAM BARGMAN
(kalinys)
KODĖL TAIP NEMĄSTYDAMI, NESIGILINDAMI PRAŠVILPIAT AMŽINYBĘ?
SUSTOKITE NORS AKIMIRKAI. KUR EINATE –
Į VIETĄ, - KUR JŪSŲ LAUKIA KIRMINAI. O RAMYBĖ
JUS ATSTUMS. NES PASIRINKOTE

JĖGĄ IR LAIKINUMĄ. UŽ VISKĄ ATLEIS,
BET UŽ PRALIETĄ KRAUJĄ GAILESTINGASIS NEATLEIS.
TAVO SIELA ŠVARI, BET SUPKLYDĘS PRIVALAI ATSIRIBOTI,
NUO NUSIKALSTAMOS VEIKOS. NES PASAMONĖ MĖGSTA APSORBUOTI

VISKĄ KA JAUTI, MĄSTAI, KALBI,
GIRDI, DARAI, SKAITAI, GEIDI...
BE OBJEKTYVAUS POŽIŪRIO MORALĖ TRAPI.
JUS SUKLYDOTE ESMINIUOSE DALYKUOSE. TODĖL ESATE PIKTI.

KAS NORIAI DARO NUSIKALTIMĄ,
TAM DUODA NUSIKALTĖLIO LIKIMĄ.
(Kaliniai mušami kareivių ir baltaraiščių. Žudo tik baltaraiščiai. Du fotografai fiksuoja įvykius. Smurtas daromas tarsi juokaujant. Žudikai nesijaučia žudikais. Jiems atrodo, kad daro kažką svarbaus ir didingo. Daugelis kalinių sužeistų vartosi ant žemės. Civiliai iš pradžių buvo šokiruoti, jų tylėjimas suprantamas kaip toleravimas, kaip paskatinimas. Ambram Bargman gauna smūgį į nugarą. Jis deda kelis žingsnius į priekį. Jį pasiveja geležinis strypas ir suknežina kaukolę. Žmogus sukniumba. Agonija apima kūną. Baltaraištis su ūsais jį nužudo.)

ŠIMON ARONČIK
(kalinys)
LIŪDNA, KAD DAUGELIS NESIMOKO IŠ SAVO KLAIDŲ,
TUO LABIAU IŠ KITŲ ŽMONIŲ, AR ISTORIJOS.
PATIKĖKITE, BUS APMAUDU IR SKAUDU,
JUMS PATIEMS, PO PRIEPUOLIO ISTERIJOS.

DVASINUOSE REIKALUOSE REIKIA LYGIUOTIS Į AUKŠTUMAS,
O MATERIALUOSE DERĖTŲ TENKINTIS MINIMUMU.
TAIP MAN PAVYKO IŠVENGTI TUŠTUMOS,
O BUITIS DŽIUGINO, NES APSISIAUČIAU KUKLUMU.

ATLEIDŽIAMA, NE TODĖL, KAD NUSIŽENGIMAS MAŽAS,
O TODĖL, KAD MĘS DIDELI.
OI, PRAKEIKTAS ŠIS PURVINAS GARAŽAS, -
MUS RYJA NEPASOTINAMI ŽUDIKAI KELI...

NEMATAU GALIMYBĖS IŠGELBĖTI GLEŽNĄ, AR SVEIKĄ KŪNĄ,
TODĖL UŽSIDEDU SUSITAIKYMO SU LEMTIMI KARŪNĄ.
(Šimon bando ištrūkti. Pribėga prie kareivių ir prašo jį paleisti. Karys pastumia Šimoną. Jis parkrinta. Bando atsistoti. Prie jo pribėga baltaraištis, buvęs „zekas“ ir trenkia su lenta per galvą. Šimonas surinka. Žmogus krinta ir susiima rankomis žaizdą. Smūgiu į veidą baltaraištis išmuša priekinius dantis ir sulaužo nosį. Šimonas springsta nuo savo kraujo. Po smūgio, lenta į ausį, Šimon Arončik praranda sąmoningumą. Jį mušą, bet skausmo nebejaučia. Žmogų apima agonija. Smūgiai nesiliauja, po kelių minučių miršta.)

MORDECHAI KOTON
(kalinys)
SUPRANTU, KAD EMPIRIŠIKAI NEĮMANOMA PILNAI PAŽINTI TIKROVĘ,
O UŽ SEKUNDĖS BUS UŽVERTAS POJUČIŲ KANALAS.
MAN VIS DAR LIEKA ABSOLIUTO DOVANOTA GEROVĖ,
TAI SĄJUNGA, KURIAI – IŠTIKIMAS MŪSŲ KLANAS.

DAUG KARTŲ KLYDAU, DĖL TO KLUPAU.
SUVOKĘS NELAIMĖS PRIEŽASTĮ – GRĮŽDAVAU
PRIE ŠVIESOS ŠALTINIO. DAR SUPRATAU,
KAD TURIU BŪTI DĖKINGAS UŽ VISKĄ KĄ GAVAU.

MANO LAIMĖJIMŲ ŽMONĖS NEPAMATYS, NEIŠGIRS, NEPAČIUPINĖS.
NES TAI DVASINIŲ AUKŠTUMŲ IŠGYVENIMAI.
JUOS ATSAKINGAI, SKRUPULINGAI SAUGOS KAPINĖS.
MAN LIKO KELIOS SEKUNDĖS, IŠLEISIU JAS DERAMAI.

IŠGELBĖK MANE,
PRIIMK MANE.
(Mordechai suklumpa, nes jam geležiniu strypu smogia per kojas. Iš atviro lūžio veržiasi kraujas. Baltaraištis užsimoja ir smogia suklupusiam žmogui. Pataiko į ranką ir ji lūžta. Po smūgio į krutinę kraujas liejasi iš burnos. Žmogų apima agonija. Smūgiai tęsiasi. Žmogus miršta. Kareiviai juokiasi.)

JONATAN CHAVER
(kalinys)
LENGVABŪDIŠKAI PLAKĖ
ŠIRDIS.
ARITMIŠKUMAS BLAŠKĖ
MINTIS.

KOL DAR ŠVIESU
YRA VILTIS,
NORS JAU BAISU
IR NETEKTIS

ČIA PAT, DAR GALIU
MYLIMIEMS ATLEISTI
IR BALSU TYLIU
IŠMELSTI.

- PADĖK, - TAVĘS NEPAMIRŠTI
- IR IŠ PRAŽŪTIES SUGRĮŽTI.
(Jonataną vejasi Baltaraištis Blondinas. Jis šokinėja per lavonus ir pora kartų išvengė mirtinų smūgių. Kareivis spyrė Jonatanui, kai jis bėgo pro šalį. Žmogus suklumpa. Blondinas pasiveja. Civiliai šaukia „bravo“. Baltaraištis buvo įpykęs. Mušdamas keikiasi, net seilės taškosi. Smūgiu išmuša Jonatanui akį. Smūgiaudamas per pečius sulaužo raktikaulį. Smūgiais per šonus išnarina daug šonkaulių. Kraujas užpildo plaučius. Jonatą apima agonija. Smūgiai nesilauja kelias minutes. Blondinas nusivalo prakaitą. Priėjęs fotografas fotografuoja žudiką. Baltaraištis išsitiesia kaip laimėtojas. Žmogus gulėjęs prie žudiko kojų miršta. Dalis civilių ploja.)

GADI  KALEV
(kalinys)
GYVENIMAS LAIKINAS IR MIRTIS LAIKINA.
NORS NE VISIEMS... – PIKTAVALIAMS MIRTIS – AMŽINA,
O TEISIUOLIUS AMŽINYBĖ DŽIUGINA.

KAŽKĄ PADARIAU NETEISINGAI,
SUTRIKĘS PASIRINKAU KLAIDINGAI,
TODĖL PASĖKMĖ SUŠNYPŠTĖ GRĖSMINGAI.

SMULKMENA, O GAL NE... NULIŪDINO,
TIKSLIAU IŠGĄSDINO,
NES FIZINĖ NETEKTIS, - DVASINIO TRŪKŪMO SIMPTOMAS.
KAI KAS MIRĖ, NES BUVO PRAKEIKTAS ADOMAS,

AŠ, UŽ SAVO PAKLIDYMUS MOKU.
TEGUL MANO MIRTIS IŠPIRKS MANE.
O KOL KAS PAGAL BUDELIŲ MUZIKĄ ŠOKU,
PASKUI PAILSĖSIU, MIRTIES GLĖBYJE.
. (Gadi kreipiasi į baltaraištį, prašo, kad pagailėtų. Bet baltaraištis užsimoja lenta ir smogia. Gadi atšoksta. Lenta pralekia pro šalį. Kareiviai pasijuokiasi iš nevykusio mušeikos. Tai įsiutina baltaraištį. Jis įsibegėja ir parbloškia Gadi. Spardo į pilvą. Lenta tranko kur pakliuvo. Gadi šaukia ir maldauja. Baltaraištis stebgiasi įspirti į burną. Chaotiškas smurtas tesiasi kelias minutes. Gadi apima agonija. Baltaraištis pavargo, šiek tiek vangiau tėsia žudymą. Kareiviai ir civiliai juokiasi. Žmogus miršta.)


ZALMAN MAC
(kalinys)
KAI GIMIAU, NIEKO NEDARIAU, BET AUGANT ANT PEČIŲ
DĖJOSI PRIEVOLĖS. KUO BRANDESNIS, STIPRESNIS DARIAUSI, -
TUO DAUGIAU IR DAUGIAU PRIVALĖJAU. TUO PAČIU
TĖVAS MOKINO ETIŠKAI ELGTIS. APLINK DAIRAUSI.

PRIVALAU PAKLAUSTI, GALITE NEATSAKYTI.
KĄ PRARANDI DARYDAMAS PRIEVOLĘ IR KĄ GAUNI?
IŠ PRADŽIŲ REIKIA ŽINOTI KĄ PRIVALAI DARYTI,
O PASKUI PASVERK SAVO KELIĄ. DABAR ŠAUNI

MAN Į ŠIRDĮ, BET SIELOS NEPASIEKSI.
SUGADINSI MANO MĖSĄ, IŠGERSI MANO KRAUJĄ,
BET PO 120 METŲ PATS KEIKSI
NUSIKALTIMUS, KURIUOS KAIP UOGAS RENKI Į SAUJĄ.

ŠIANDIEN ATIDUODŲ DANGUI GYVYBĘ.
PRIEVOLĘ ĮVYKDĘS GAUSIU AMŽINYBĘ.
(Baltaraištis su kepure užpuolė Zalmaną. Lazda smogė į galvą. Kraujas bėga veidu. Lazda trenkia į kaklą. Sutraiško adomo obuolį. Zalmanas susiima už gerklės ir susilenkia. Kepurėtas baltaraištis smogia į sprandą, per pečius ir nugarą. Zalmanas nesuklumpa. Bando bėgti. Baltaraištis muša per šonus. Auka užkliūva už lavono ir suklumpa. Jį pasiveja žudikas. Ilgai muša. Zalman apimtas agonijos. Smūgiai nesiliauja. Žmogus miršta.)

MEIR ASHKENAZ
(kalinys)
NEŽINAU AR TEISINGAI PASKIRSČIAU LAIKO RESURSUS,
AR IŠREIŠKIAU PILANAI DOVANOTĄ POTENCIALĄ.
BET DŽIAUGIUOS, NES STENGIAUSI PAGUOSTI VARGŠUS.
TAI DARBAI ATLYGINANTYS UŽ MORALINĘ ŽALĄ.

GAILA TAVĘS, NES ESI SAVO GYVYBĖS PRIEŠAS.
KEIKI, PYKSTI, ATSTUMI IR NEPASTEBI KAIP TAVO RIEŠAS
PASIRAŠO PO NUOSPRENDŽIU. PASKUTINIS LAŠAS

ĮKRIS Į BURNĄ, TADA ATSIVERS AKYS IR IŠVYSI KARDĄ.
MIRTIES ANGELAS PASIIMS TAVO ESMĘ.
KOL PLAKA ŠIRDIS, ĮMANOMA SUTABDYTI KADRĄ.
PERAŠYK PJESĘ, KEIKSMUS PAKEISK GIESMĘ.

MATAU, GIRDŽIU, SUPRANTU, - JŪSŲ AUSYS NEGIRDI.
AUGA EMOCINĖ SIENĄ, GAL JUS NEVERTI-
BŪTI ŽMOGUMI, NES DĖL PYKČIO ESATE GIRTI.
(Baltaraitis sučiumpa Meirą ir nusiveda prie vandens siurblo. Pila ant jo vandenį. Priverčia įsižioti ir ikiša žarną į burną. Šmogus springsta. Bando išsitraukti žarną iš burnos. Pribėga kitas baltaraištis ir smūgiais lazda daužo per rankas. Meir krinta ant žemės, verčiasi ant pilvo. Vienas baltaraištis pila vandenį ant Meiro, kitas jį muša. Tai tęsiasi kelias minutes. Meir apimtas agonijos. Vanduo liejasi ant kūno ir nusidažo raudonai. Žmogus miršta.)

NATANIEL  BURSHTEIN
(kalinys)
BURNA PRISIPYLDĖ JUOKO. KURTINA ARKLIŠKAS ŽVENGIMAS.
PROTAS PAVERGTAS. NEKONTROLUOJAMOS EMOCIJOS SIAUČIA.
VAIZDUOTĖ PERGALINGAI ŠYPSOSI, JOS AKYSE NUSIŽENGIMAS
TAMPA PRIEVOLĖ... ĮPATINGA KANČIA –

LAPIŲ ĮKANDIMAS, NES NĖRA JOKIO ĮSTATYMO –
JŲ PUOLIMAS CHAOTIŠKAS IR ŽEMINANTIS AUKĄ.
JOS – SIMBOLIS MIRTIES. MES LAUKĖME KARALIŠKO ĮSAKYMO,
ŠTAI JIS – PUOLA LAPIUKAI, PAKELIA RANKĄ

PRIEŠ VISAGALIO PIRMAGIMĮ. ESU VERGAS,
BET NE ŽMOGAUS. TODĖL PASITIKIU,
IR JAUČIU, KAIP MANO SIELOS SARGAS
GUODŽIA IR RAMINA. DAUG ĮVYKIŲ,

O UŽ JŲ MYLIMAS, ARTIMAS VEIDAS.
MALDA NUTYLA, BET SKAMBA AIDAS.
(Blondinas ypatingai aktyvus. Smogia Natanieliu per šoną. Išnyra alkūnė. Smūgis į nugaros sritį. Plyšta vidiniai organai. Nataniel suklumpa. Smūgis į kaklo sritį sulaužo sprandą. Žmogus subliūkšta, apima agonija. Blondinas muša kol žmogus miršta. Civiliai ploja. Kažkas pakelia mažą vaiką ant pečių, kad galėtų geriau matyti žudynes.)

Penkta scena
(Karininkas kreipiasi į kelis kareivius ir duoda įsąkymą atvesti kitus kalinius laikomus kalėjimo kieme. Aštuoni automatais ginkluoti kareiviai išeina.)

DOVID GREENBERG
(kalinys)
AŠ JUOKDARYS, NES MANO ŠAUKSMAS KELIA NUOTAIKĄ.
NORS TIEK... NORS KAŽKAM SMAGU.
APLINK GRAŽU, NORS NEKVIAPIA TAIKA.
BŪTI SAVIMI TAPO NESAUGU.

KŪRĖJAS NORI, KAD PAS JĮ NUEIČIAU.
PASIUNTĖ, KAD TAI PRANEŠTŲ.
- PASKUBĖK, PADĖK, GREIČIAU.
- NIEKO NEPAKEISIU DEPERATIŠKU MAIŠTU.

TODĖL PALENGVINK MANO SKAUSMĄ.
JIS LAIKINAS, JI LIAUSIS.
BIJAU, NEMOKU UŽGNIAUŠTI ŠITĄ JAUSMĄ.
UŽSIMERKIU IR UŽSIKEMŠU AUSIS.

SUSIKAUPĘS, PASKUTINĮ KARTĄ PASIMELSIU.
DAR GRĮŠIU... IŠ MIRUSIŲJŲ PRISIKELSIU.
(Baltaraištis pasiima iš kareivių kastuvą. Juo trenkia David Greenberg per petį. Perkerta kaklą. Žmogus suklumpa. Kraujas liejasi ant krūtinės. Antru smūgiu su kastuvu perkerta veidą. Žmogus virsta ant nugaros. Kastuvu smaigsto žmogaus krutinę. David apimtas aginijos. Po kelių minučių miršta.)

GER CEDEK
(kalinys)
NEGALVOJAU, KAD ŠITAIP BAIGSIS.
MAN DIDELĖ GARBĖ,
NES SIELA DŽIAUGSIS
UŽMOKĖJUSI TRUPUTI. NE GRABĖ,

O ŠALIA MYLIMŲ DRAUGŲ
GYVENSIU BERIBĮ GYVENIMĄ.
TRUPUTĖLI GRAUDU
ŠITAIP IŠEITI... IŠTVĖRUS TRUMPĄ KANKINIMĄ

GALĖSIU PAILSĖTI.
NORS APIMA PANIKA, -
JAUČIU, KAD GALIU SPĖTI
NURIMTI, NES NETINKA

SU AŠAROMIS PASITIKTI „BUVIMĄ“
STENGIUOSI IŠLAIKYTI EGZAMINĄ.
(Vyras su ūsais lazda smogia Gerui per inkstus. Žmogus parkrinta. Iš skausmo apsišlapina. Smurtas tesiasi kol lazdos galas nusidažo raudonai. Ger cedek agonijoje. Po kelių minučių mušamas miršta. Visi kaliniai jau guli ant žemės. Niekas iš jų nejuda. Atneša vandens žarną. Įjungia siurblį ir pila ant nukankintų žmonių. Dan Piel atsigauna.)

DAN PIEL
(kalinys)
PRASIDEDA NIURBERGO ĮSTATYMAIS, BAIGIASI NIURBERGO PROCESU.
TAI KARTOJASI, KARTOJASI DAUG METŲ.
NE ŠIMTĄ IR NE TŪKSTANTĮ... VISADA BAISU,
ATRODO, KAD PASIEKĖ RIBĄ... NELIKO VIETŲ

PO SAULĘ, KURIOS NENUDAŽĖ MŪSŲ KRAUJU.
BET KŪRĖJAS GAILĖSTINGAS, - VYKDO PAŽADĄ, - SUTEIKIA JĖGŲ.
IŠAUGINA IŠ PELENŲ, PAVIDALU NAUJU.
NORIU BŪTI IŠTIKIMAS. JEIGU

SUGEBĖSIU IŠGYVENTI, PASISTENGSIU SAUGOTI ŠABĄ,
PEDANTIŠKAI SUTVIRTINSIU KAŠRUTĄ,
IR IŠAUKŠTINSIU SAKRALINĮ ŠEIMOS ARTUMĄ.

O JEI KITOKS LIKIMAS SKIRTAS,
GAL NUŽUDYS CIVILIS GIRTAS,
TADA - KRAUJU GYVENIMAS IŠPIRKAS.
(Baltaraištis lenta tranko Dan Piel. Žmogus miršta antra karta. Vandenį pila ant kitų aukų. Vienas žmogus truputėli sujuda. Jį muša ūsuotas baltaraištis. Užmuša. Cvi Meldenson atgyja. Jį pažadina iš mirūsiųjų šaltas vanduo.)

CVI MENDELSON
(kalinys)
KAS MENĘS LAUKIA PO MIRTIES?
ŽMONĖS NEMĖGSTA ŽINOTI, KAD YRA ATSAKOMYBĖ.
MALONIAU UŽGNIAUŠTI NERIMĄ ŠIRDIES.
PRIGIMTIS BLOGA RENKASI HEDONIZMĄ. PUIKYBĖ

GALŲ GALE SUPUS. KIRMINAI, KAIP ADATOS
SUVARPYS DYDYBĘ. OI, NIEKO NEĮMANOMA PAKEISTI,
NES VEIKSMO PASAULIS – ČIA. KIETOS KAKTOS
IR KIETA ŠIRDIS SUKLYSTA. NIEKO NENORIU ĮŽEISTI.

... ŠIS MONOLOGAS SKIRTAS MANO SIELAI.
PRIIMU DAUGAUS NUOSPRANDĮ. MIELAI
PAKEIŠČIAU, BET ATRODO, KAD MANO MISIJA BAIGĖSI.
ŽINAU, KAS LAUKIA TAVĘS IR MANĘS. MEPATIKĖSI

DABAR... BET PO TO KAI SUPŪSI, - TADA PAŽINSI
KITOKIĄ BŪTĮ. TADA MANO TEISUMĄ PRIPAŽINSI.
(Baltaraištis pila vandenį ant Cvį. Žmogus neturi jėgų gintis. Springsta vandenių ir mosuoja rankomis. Jam ikiša žarną į burną. Žmogus užspringsta. Dūsta. Praranda samonę, apima agonija. Žmogus miršta, nuskęsta... Keli civiliai nueina į šalį. Medyje sedėję jaunuoliai nulipa ir pasišalina. Pro šalį ejo keli muzikantai. Pamatę veiką pasima akardeoną ir groja akardeonu „Slabotkos maršą“. Kareivis paklausė civilio „Kokia muziką groją? “. „Valstybės Himną“, juokauja civilis. Vandeniu apipiltas Mendelis Kac pabunda. Sujudina koją.)

MENDEL KAC
(kalinys)
PRAKAITUOTU VEIDU ŽMOGUS UŽSIDIRBA DUONA.
TU PRAKAITUOTAS, BET NIEKO NESUKŪREI.
NIEKO BAISAUS, NEBIJAU PRARASTI KŪNĄ,
O TU SVAJOJI UŽVALDYTI ILIUZIJĄ, KURIA PATS IŠPUOSELĖJAI.

BET SVETIMAS GYVENIMAS KAIP MIGLA SKLAIDOSI.
JIS – NE TAVO IR PATS SAVE PRARADAI.
SVETIMI GAVO TAVO JĖGĄ. PAŽIŪRĖK, ŠAUDOSI
IR KARIASI TAVO DRAUGAI.

LAIMĖJAU ŠIĄ LEMTINGĄ KOVĄ.
AŠ IŠLIKAU ŽMOGUMI.
KAPO DUOBĖ TIK LOVA
... UŽSIKLOSIU DANGUMI.

AŠ LAIKINAI GULĖSIU ŽEMĖS GLĖBYJE,
IŠSIMIEGOJĘS PABUSIU ATEINANČIAME PASAULYJE.
(Baltaraištis su kepure pila vandenį ant Mendel Kac. Žmogus sužeistas, nesipriešina. Užspringsta vandeniu. Apima aginija. Civiliai stebėję žmogžudystę prasiskiria. Kareiviai atveda apie dvidešimt naujų kalinių. Juos įveda į garažo aikštelę. Kalinai šokiruoti matydami savo draugus nužudytus. Mendel Kac Miršta. Vienam, naujai atvarytam,  kaliniui pasidaro bloga. Jis suklumpa. Kiti kaliniai palaiko jį už pečių.)

AŠER ŠIONBERG
(kalinys)
BARUCH AŠEM, KARALIAU, VALDOVE, ŠEIMININKE EGZISTENCIJOS – AČIŪ.
UŽ TAI, KAD PADĖJAI MAN, IŠGELBĖJAI, APDOVANOJAI, PAGUODEI – AČIŪ.
UŽ TAI, KAD IŠGYDEI, SAUGOJAI, NUOLAT ESI SU MANIMI – AČIŪ.
UŽ TAI, KAD DUODI JĖGŲ, SUPRATIMĄ, ŽINIŲ VYKDYTI TAVO NORĄ –AČIŪ.

UŽ TAI, KAD DAVEI SĖKMĘ, PADĖJAI, O AŠ, NET NEPASTEBĖJAU – AČIŪ.
UŽ GAILETSINGUMĄ, KURĮ DARAI KIEKVIENĄ AKIMIRKĄ – AČIŪ.
UŽ KIEKVIENĄ ĮKVĖPIMĄ IR ŠIRDIES DŪŽĮ – AČIŪ.
UŽ TAI KO NETURIU, IR KO MAN NEREIKIA – AČIŪ.

UŽ SUNKUMUS, IŠBANDYMUS, NES VISKAS NUKREIPTA Į GERĮ – AČIŪ.
UŽ TAI, KADA NET NEMATAU, KAD UŽ NELAIMĖS SLYPI GĖRIS – AČIŪ.
UŽ KLIŪTIS, SKAUSMĄ IR TAMSĄ – AČIŪ.
UŽ NUOSTABŲ, NEPAKARTOJAMĄ, UNIKALŲ GYVENIMĄ – AČIŪ.

UŽ ĮPATINGĄ VAIDMENĮ, LIKIMĄ, UŽ VISAS SMULKMENAS – AČIŪ.
UŽ TAI, KAD VISUOMET GIRDI MANO MALDĄ – AČIŪ.
(Kareiviai įsako į sunkvežimius sukrauti lavonus. Civiliai skirstosi. Vėliau antrają grupę kalinių baltaraiščiai nukankina kaip ir pirmają...)
Pjesė paremta 1941, birželio 27 dieną Kaune įvykdyta mesine žmogžudyste „Lietūkio“ garaže.