nemigo naktį atėjo tūkstantis avių
viena iš jų buvai tu
sakai- nemiegok pakalbam
seniai jau nekalbėjom
apie mūsų vaikus kurie mirė prieš šimtą metų
kurie negimė turėjo neturėjo gimti
iki šiol pamenu tik kad buvo mėlynakiai
susodinti paremti pagalvėmis sepia nuotraukose
sakau- nepamenu pamenu tik blyškias lūpas
šaltas kai bučiuodavau
jie verkdavo be ašarų sapnuodami
prašydavo gerti prašydavo gyventi
nieko negalėjom padaryti
neišlaikėm jų gyvų nei mirusių
dabar tu avis aš tavo neviltis
begalinė neviltis pas kurią naktį ateina avys