Nepamirštamoji

Babajus pametė sportinius batelius “ADIDAS”.
Per visą ilgą suknistą trisdešimtmečio vadybininko gyvenimą jis buvo pametęs tris daiktus: raktus nuo buto, atsuktuvą su magnetine galvute ir dabar sportinius batelius.

Babajui buvo 18 metų kaip rajoninėje Utenos bibliotekoje pamatė bibliotekos direktorę Dočkutę.
Jo gyvenimas dabar skaičiuojamas iki to momento, kada jis pamatė direktorę ir po to kai pamatė.
Nuo išgerto alaus jo inkstai dirbo vangiai, todėl jis darėsi žvairas ir išsiblaškęs.
Jis pamatė moterį.
Iki to laiko jis matė merginas, o dabar prieš jo akis praėjo moteris.
Dočkutė jaunuolį suprato ir teigiamai pamerkė akį.
Babajus prisidengęs knygų lentynomis šnabždėjo gražuolei Dočkutei:
- Būk mano, ei.
- Nupirksi  man knygą?
- Nupirksiu
- Ei, tu neklausi kokią knygą
-  Kokią knygą?
- Brangiausia...
- Imk... nusipirk tą knygą
Dočkutė susivyniojo jai ištiestą šimtą.
- O kur ateiti?
- Duodu raktus..
Dočkutė nepasirodė nei vakare nei kitą dieną.

Atsuktuvą jis pametė ir daugiau niekada nerado, kada išgirdo, kad jo tėvas nukrito nuo stogo žemyn galva.
Jis atsukinėjo aukštos įtampos laidus senoje savo sodyboje ir išgirdo.
Pametė ir bėgo link smėlyje kyšančių tėvo kojų.

O sportbačius jis, po velnių, paliko pas moterį.
Nusispjauti į tuos sportbačius. Jam pasirodė, kad tik dėl tų akinančiai žalių sportbačių mergina sutiko jį pakviesti į savo prabangius namus.
Babajus išbėgo basas apie trečią valandą nakties iš moters, su kuria negalėjo būti nė minutės kartu.
Parbėgęs namo jis atsigulė ir prisiminė tėvą. O, jeigu jis būtų šalia. Jam sunku ir norisi, kad tėvas būtų šalia.
Po dvidešimt aštuonių metų jis išgirdo, kad duris kažkas rakina.
Vagys? Vienas gyvenu. Tėvas? Jis jau miręs.
Durys plačiai atsivėrė.
Tarpduryje stovėjo Dočkutė, tokia pat graži, kaip tą vakarą, kada Babajus kramtydamas nagus laukė jos ateinant.
Ji šypsojosi ir suko aplink pirštą raktus.