jie

Jie, kaip mirgantys paukščiai
Sapnai abiejų...
Kaip paletėje užmirštas dažas.
Kaip akys kačių,
Kurios įsėlina tykiai į tavo regėjimus
Raganom.
Jie, kaip baltas lietus
Ant apnuoginto skruosto Sacharos.
Abu žaltvykslėm plaikstos
Ir keri į tankmę įžengusį velnią.
Sustabdė akies krašteliu
Ir varną ir tirpti pradėjusią Arktį.
Visai kaip visa bohema
Nori suprast nesuprantamą,
O tai kas akyvaizdžiai nuspėjama
Negali be plaktuko
Nuplakti savaime išsigliaudantį riešutą.
Jiems visko pakanka,
Net tada, kai baigia ir patys išnykt.
Jie, tai mes
Ant prinokusio obuolio –
Žemės. O mes, tai kiti,
Kurie ašaras jūroj išgarinam.
Tad melskimės triukšmo išvarymui