Sausio sušalęs kūnas

Ilsis ant stogų išbalęs pūkas…
Pliko jazmino šakose,
pasiklydęs sausio sušalęs kūnas.
Bukmedžio apvalūs kontūrai,
nupiešę jaukią žiemą- - -
Cukraus krislai suspindėję,
užglostė visa, ką skaudėjo…
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - 
Slėnio delne- ajarų rudi šešėliai, -
idiliškos ramybės it vyšnių likerio prisigėrę.
Šiaurės jūros kopos
šaltalankio džiunglėmis kvėpuoja…
Sutryptam kranto smėlyje,
įspaustos žmogaus pėdos
tarp jūros kriauklių boluoja,
o laikas it birus smėlis nesustoja…
Aitvarų uodegos danguje išsižioja:
- Ar kilt pasiruošęs?
                          Palauksiu…
                                Svajojam…
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -  -
Tikrovę užtušavę džiaugsmo teptuku,
tapysim kiekvienas svajonę,
įspraudę į rėmus vilčių.
Sausio sušalęs veidas nusišypso rytojui,
o aitvaro kaspinas erdvėje
svajonei tavo moja…
       
                          02. I. 2004
                          Oud-Beijerland