Atėjus į dalią žmogaus

Tai į saują imu,
tai iš saujos pilu
atgalio vis į žemę.
Ne keistuolis,
juolab ne pamišėlis koks –
gera šitaip, atėjus į dalią žmogaus,
sužinoti, kaip žiojas giesmė,
nežinodama kaip prasidėti.

Vyturėli, ir tu patylėk,
virptelk dangui mažu sparneliu,
gal ne žemę į saują imu
ne atgal ją iš saujos paleidžiu –

tekam kasdieną į rytą kartu
ir kasdieną į vakarą leidžiamės,
o mažytės tiesos, kur kadaise užaugę,
jau seniai nebėra...