apie paskutinius

Tavo veidas kaip pelynų arbata,
sveika mano širdžiai, bet iš pagrindų sudrebina
virškinimo sistemą
ir negaliu atsitraukti, nors nuo kartumo
aptirpsta rankos ir nebeišlaiko tavųjų.

Tavo žvilgsnis kaip pirmi griaustinai
kol dar negalima maudytis, o aš jau plaukiu
gondolom per miesto balas, kartu su
dangaus banginiais ir orkom
iki pradedam skęsti.

Pasiekus dugną nusimetu suknelę,
kad lengviau pro poras prasikaltų
jūros žolės ir dumbliai.
Dabar aš gyviausia iš gėlių,
kurioms nereikia šviesos.
Aš šoku tau
į ritmą
bangų.