O gal save išvaikščiojau?

Lietus nulijo,
o naktis vėsi
į Vilniaus rytą tirpsta.
Seni peizažai miesto kaip ir vakar
gerai pažįstami ir vaikšto po akis.
Ir vis dėlto rašau eilėraštį,
lyg dar ne būčiau bartas –
nurimk, esą,
tai jau pažįstama, apkartę jau.
Net jeigu būtų parakas,
Ir jo sušlapusio nebeiššausi.

O aš?
Oratoriau, pritilk savo tiesa,
užgriuvusia kaip akmeniu. 
Poeziją girdėjau Vilniaus lietuje,
pažįstu ją atėjusiu pavasariu,
Ji jau ir žodyje, kurį sakau,
nes su medum ant lūpų,
nes jau koriais – į avelį .

Nepatikiu tokia tiesa,
kad tai nuvalkiota, niekinga, kad nereikia.
O gal aš jau, žmogau, save išvaikščiojau?
gal nuo tavęs ir nuo kitų, žmogau, toli?