Rašyk
Eilės (70930)
Fantastika (2141)
Esė (1679)
Proza (10239)
Vaikams (2451)
Slam (55)
English (1079)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pelas Pelas

Kaip akmenukas Nukas tapo žmogaus draugu

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Pasaka sukurta konkurso „Akmenukų pasakos“ paraštėse 
 
     Kadaise tolimoje karalystėje viename kaime stovėjo akmeninių sienų namas. Iš visos gausos akmenukų žymiausias ten buvo Nukas. Taip jį pavadino šeimininkas. Nukas tuo labai didžiavosi, mat kiti akmenys neturėjo vardų. Jo istorija ypatinga, ir nebuvo dienos, kad netektų jos pasakoti savo gentainiams. Jam niekados ir nenusibosdavo.
    Štai, ir tą ankstyvo rudenio rytą, vos tik visi prabudo, kažkuris iš už kampo garsiai sušuko:
    - Ho, ho, hooo! Ateina!
    Akmenys labiau sukruto. Net, atrodė, siena subangavo. Ir tikrai, po kelių sekundžių pasirodė jaunikaitis nešinas tuščia pintine. Žvaliai žingsniuodamas pro šalį, jis žvilgtelėjo į juos ir pasisveikino:
    - Sveiki, tvirtuoliai! Labas, Nukai!
    - Labas! Sveikas! Valio! – džiaugsmingai nugriaudėjo iš visų pusių.
    - Geros dienos! – Nukas kiek įmanydamas sumojavo savo šoniukais tarsi rankomis nueinančiam šių namų šeimininkui.
    - Nagi, Nukai, - vos šurmulys aprimo, linksmai burbtelėjo greta buvęs pilkšis. – Papasakok, kaip čia atsidūrei. Tavo nuotykiai patys geriausi.
    Nukas nesispyriojo, tik užrietė baltą nosytę, pamirksėjo apvaliomis akutėmis, ir netrukus tarp akmenų nusklido nepaprastas, nors ir daug kartų girdėtas, pasakojimas.

~

    Metų metus snūduriavau ežero dumble tarp nendrių – tamsu, šlapia ir nuobodu. Bet vieną dieną pasaulis apsivertė aukštyn kojom.  Kažkur netoliese davėsi vaikai. Staiga smūgis, trenksmas, pliūkšt! Pradžiai ant manęs užmynė. Po to sugriebė, ištraukė, ir sekančią akimirką užsimerkęs iš baimės aš jau skridau. Atsitrenkęs į kažką vėl pliumptelėjau į vandenį. Bet net dugno nespėjau pasiekti.
    - Kas metėt, bukarankiai?! – iškėlęs mane virš galvos sušuko vaikis. – Purvuose akmenų yra! Atsargiai!
    Apsidairiau. Penki berniūkščiai apsidrabstę dumblais - toks jų žaidimas - stovėjo tarp nendrių iki pusės įbridę į vandenį. Ko gero pasirodžiau įdomus, kad manęs neišmetė. Na, švystelėjo į krantą sumurmėjęs sau: „Keistas akmuo, tarsi su veidu. Pasilaikysiu. “ - ir toliau puolė maudytis. Vėliau visi išlipo, apsirengė, tas vaikis įsidėjo mane į kelnių kišenę, ir jie patraukė į miestą. Keliavome ilgai. Galvojau, kad subyrėsiu į gabaliukus nuo nesibaigiančio kratymosi. Įsivaizduojate, yra didelis šurmuliuojantis miestas, o ten pačiame centre gyvena karalius. Nenutuokiu, ką berniūkščiai veikė atvykę – trainiojosi tarp žmonių, stumdėsi, kažką rėkavo. Iš kalbų supratau tik,  kad atsidūrėme turguje. Jau pradėjau ilgėtis tų ramių laikų ežero vėsoje. Bet tai buvo dar ne viskas.
    Penkiukė aprimo, susispietė krūvon, šnabždėjosi, tyliai kikeno. Staiga mane vėl pastvėrė, truktelėjo, ir aš vartydamasis tarsi sužeistas paukštis nuskriejau oru. Kiek galima?!
    Ech... Dar iki šiol kartais susimąstau, kuo mūsų šeimininkas neįtiko padaužoms. Aišku, tuomet ten turgaus aikštėje jis buvo tik nesiprausęs vargeta, apsikarstęs skarmalais. Greičiausiai vaikigaliai tiesiog panoro pasityčioti iš silpnesnio - penki prieš vieną. Žinote, koks tai negeras jausmas... Net mano akmeninė širdis suskaudo, kai trenkiausi į tą niekuo dėtą vargšą žmogų. Pataikiau tiesiai į galvą, antakį praskėliau. Oi, ne, ne aš praskėliau, o tie padaužos. Jie mane sviedė. Bet, matyt, taip turėjo nutikti, kitaip nebūčiau čia atsidūręs.
    Ėėė, nukrypau. Taigi, gerai, kad mūsų šeimininkui akis liko sveika. Vargšelis susiėmęs už galvos patraukė tolyn nuo skriaudėjų. O tie ne juokais išsigandę kad davė kudašių į visas puses. Daugiau niekada jų nemačiau. Likau gulėti vienas miesto turgaus dulkėse. Niekas į mane nekreipė dėmesio, tik netyčia paspirdavo ar užmindavo.
    Pragulėjau ten visą naktį. Akis graužė, nosį perštėjo, čiaudėjau. Nežinau, kiek tos negandos tęstųsi, bet kitos dienos popietę mane sugriebė tvirti pirštai, pakėlė, nuvalė. Kažkoks barzdotas žmogelis linksmomis akimis. Tik vėliau sužinojau - tai buvo pats karalius. Jis mėgo pokštus. Tuomet persirengęs, kad niekas nepažintų, išėjo pasivaikščioti, pasižvalgyti, kaip žmonės gyvena. Ar jis specialiai ieškojo akmens, ar ir vėl aš patraukiau žmogaus akį – neįsivaizduoju. Žodžiu, netrukus atsidūriau pačiame karaliaus dvare. O kitą dieną atsidūriau avižų košėje. Taip, taip – giliame dubenyje su koše, paskendęs kaip kad ežero dumble. Toks tad karaliaus išmislas.
    Išgirdau jį sakant:
    - Mano sūnūs, turiu jums užduotį. Štai, trys vienodi dubenys su koše. Rinkitės, valgykite, tik neskubėkite. Ten rasite tris skirtingus daiktus, kurių pagalba padarykite kam nors gerą darbą. Supratote? Pirmyn!
    - Atiduoti kažkam? – paklausė vienas sūnus. – Pas mane auksinė moneta.
    - Lengviausias kelias. Gudriau sugalvok.
    - Tėve, gal reikėjo paprasčiausiai burtų keliu išdalint daiktus? – pastebėjo kitas sūnus šaukštu traukdamas mane į paviršių.
    - Nebūtų įspūdžio, - nusikvatojo karalius.
    Prasikrapštęs akis pamačiau kaip trečiasis sūnus sužvejojo vištos kiaušinį. Ir čia jie neištvėrė – visi kad pradėjo leipti juokais. O aš išsišiepęs košę nuo žandų laižiausi.
    - Dabar jūsų eilė nustebinti, - patenkintas pareiškė karalius.
    Ir ką jūs manote? Papusryčiavę trys princai patraukė į turgaus aikštę – nepersirengę, nesislapstydami. Žmonės juos džiaugsmingai sveikino.
    Ilgai klaidžiojo ieškodami, kam čia pagelbėjus. Galiausiai išvydo tą patį vargetą su prakirstu antakiu. Jis vėl slampinėjo tarp prekystalių tikėdamasis gauti pavalgyti. Jį ir pasirinko. Priėjo, apkabino per pečius ir pasakė:
    - Žmogau, išklausyk mus. Tavo apgailėtina išvaizda, purvinos drapanos, sumušta galva, išmaldos prašymas byloja, kad esi benamis. Neturi žemės lopinėlio, kuris tave maitintų. Taip pat neturi artimųjų, kurie tavimi pasirūpintų. Nieko vargingiau už tave atrodančio nesutikome, todėl neapsiriksime padovanodami tau tris daiktus. Tokia mūsų tėvo, tavo karaliaus, valia.
    Vyriausiasis sūnus ištiesė delną:
    - Imk šią auksinę monetą ir nusipirk žemės sklypą kaime, kur galėsi dirbti. O kiek truks aš pridėsiu nuo savęs.
    Vidurinysis sūnus padavė kiaušinį:
    - Nuo šiol kasdien galėsi suvalgyti po virtą kiaušinį. Ir tebūnie šis pirmasis. O kitus išperės vištos, kurias padovanosiu nuo savęs.
    Jauniausias sūnus lengvai mestelėjo mane vargetai. Tas buvo toks sutrikęs, kad vos spėjo sugauti.
    - Tebūnie tai pirmasis akmuo, nuo kuriuo pradėsi savo namo statybas. Tai svarbiausias akmuo, nes kelionėje pats pirmasis žingsnis ir yra svarbiausias. Be jo neprasidėtų kelionė. O visus kitus akmenis aš duosiu nuo savęs.
    - Ir mes visi tau ištiesime pagalbos ranką, - užbaigė vyriausiasis sūnus.

~

    Nukas nusižiovavęs bei pasirąžęs nužvelgė draugus. Tarė:
    - Taip neįprastai sūnūs įvykdė karaliaus užduotį. Pastačius namą, šeimininkas prilipdė mane matomoje vietoje, kad visada prisimintų savo naujo gyvenimo pirmąjį žingsnį ir...
    Jis nespėjo baigti sakinio, kai pasigirdo džiaugsmingi akmenukų šūksniai:
    - O, štai ir jis! Ho, ho, hooo! Ateina!
    Šeimininkas grįžo nešinas pintine pusiau prikrauta baltų vištų kiaušinių. Kilstelėjo ją ir pasigyrė:
    - Žiūrėkite, koks laimikis! Keliausiu į miestą parduoti. Nukai, nori kartu?
    - Noriu, noriu! – suspigo šis.
    - Gerai jau, gerai, - šypsodamasis priėjo, atlupo akmenuką nuo sienos ir atsargiai padėjo į pintinę. – Eime.

Pelo akmenukas Nukas

2016-04-17 10:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-19 19:23
Žillis van Go
Ne, manęs neužkabino, buitinis pašnekesys...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-04-17 18:02
Juozas Staputis
Turininga pasaka.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-04-17 10:44
Čia ne aš o Pilypukas
Graži pasaka, su malonumu perskaičiau. Ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą