Saldaus atminimo meilužė

Babajus gulėjo puvo vonioje iki kaklo apsemtas žemių iš vietinio Druskininkų durpyno.
Skubėdamas jis nespėjo nusimauti nei kelnių nei marškinių.
Visuose drabužiuose buvo kišenės, todėl Babajus mintimis bandė prisiminti daiktus, kuriuos panardino į purvą.
“ Pinigai. Kortelės. Telefonas “Sony” neskęstantis modelis. Mėsainio griaučiai t. y be mėsos duona. Ištirps. Dvoks. Po velnių, laiškas.  Prarasta. O gal... ”
      -  Sesute, ištraukit mane, ei... ar yra kas nors? Man bloga.
Babajus bandė išlipti. Jis tame purve buvo kaip riešutas šokolade – nesuvalgęs neišlupsi.
Niekas neatsiliepė. Purvo vonių sekcijoje nei gyvos dvasios. Vėliau iškapstys iš purvo  senutę, kuri įspraudė Dočkutei į delną šimtinę, lygiai tiek, kiek jai buvo metų, permokėjo sesutei už skystą purvą, todėl gavo trigubą normą.
Sveika į dangų.
Ir ate.
Sesutė Dočkutė ir pečkurys Mėčka gėrė degtinę pagalbinėse patalpose.
Mėčkos švarko rankovė buvo skylėta. Dočkutė nesustodama kikeno. Nesustodamaaaa.
Saikingai gėrė, už blogą valdžią, už tą namą pagiry.
Paskui bučiavosi, nes Mėčka mėgo bučiuoti moteris ne tik jų rankas, bet ir į lūpas.
Mėčka ėjo toliau.
Buvo sulaikytas už rankos tris kartus.

Tada šaukė Babajus iš purvo vonios.
Apimti aistros Dočkutė ir Mėčka negirdėjo pirmojo signalo.

Mėčka buvo labai gražus, garbanotas, strazdanotas vaikystėje.
Dočkutė vaikystėje nukrito nuo sūpynių ir prasikirto lūpą.
Labai skaudėjo, bet gražus daktaras užsiuvo.
Mėčka buvo panašus į daktarą iš vaikystės ligoninės – garbanotas ir strazdanotas.

Senutė tuo metu davė garsą. Išleido burbulą. Visi skęstantys purve anksčiau ar vėliau išleidžia burbulą. Paskutinį. Viso gyvenimo didžiausią burbulą. Tik šimtą į ranką ir – paskutinis burbulas ore.
Burbulas sprogsta paviršiuje, todėl, jeigu sesutė būtų...
Dočkutė mėgo pokaičio miegą vaikystėje, mėgo ir dabar, kada Mėčka apkabino jos galvą.

Antrasis Babajaus signalas buvo stiprus ir tik tada Dočkutė išsilaisvino iš Mėčkos glėbio.
_ Užmušiu, - šaukė jis rydamas purvą.
Viena Dočkutė nepakėlė giliai sulindusio į purvą Babajaus, todėl atėjo Mėčka.
Kol ištraukė visi išsimurzojo purve, susiplėšė kelnes, batus, “viengierkas” .
Babajus šoko ieškoti laiško užpakalinėje kelnių kišenėje.
Nerado. Iškniso visas kišenes. Niekur nebuvo to laiško, kuriame buvo merginos adresas, kuri pasakė, kad myli jį tokį koks jis yra ir laukia jo nekantraudama tuo adresu, kurio jau nebebuvo. Vyras neprisiminė to adreso. Kad myli amžinai  -  prisiminė, o adreso  - ne.
Babajus stovėjo visas purve ir neprisiminė to prakeikto adreso.
- Koks, bl yn..? adresas... Kad myli – juodai prisimenu, o adreso – nėra..
Dočkutei taip pagailo Babajaus, kad ji jau būtu pasiūliusi save, bet prisiminė, kad buvo užmerkta į purvą senutė.

Dočkutė ieškojo senutės purve.
Šaukė vardu lyg senutė būtų išėjusi neilgam.
Vieną akimirką ji suprato, kad atsitiko nepataisomas įvykis.
Dočkutė žinojo kur senutė ir kas jai atsitiko, bet vis ieškojo, kaišiojo rankas.
Ką ji pasakys visiems?
Kaip ji kalbės direktoriui?
Dočkutė jau matė savo didelėmis bitės didumo akimis, kaip  direktoriaus veidas iš pykčio raukšlėjasi ir ji praranda sąmonę.

Mėčka miegojo toje pačioje lovoje, kurioje Dočkutė vartė akis jausdama gyvenimą įeinantį į ją. 
Jo rankoje buvo purvino popieriaus skiautė su kažkokiu adresu, kurį jis pasigriebė sumaištyje, nes pagalvojo, jog tai pinigai.