Pamąstymai gerovės tema

- Kaip tu gyveni? – klausia Justina seniai matytą jaunystės laikų draugę Emiliją.
  - Ačiū, gerai, o tu kaip? – klausia Emilija.
  - O o o! Tai gal turi nuosavą namą, gerą automobilį, dosniai apmokamą darbą? – su nuostabos gaidele balse vėl klausia Justina.
  - Ne, ne, gyvenu tame pačiame bute, kurį prieš 25 metus gavau iš darbovietės, automobilio neturiu, nes, kur reikia, nuvažiuoju viešuoju transportu, gyvenu iš pensijos...
  - Tai kaip man suprasti, jei tu sakai, kad gyveni gerai? – Justina, net neleidusi draugei baigti kalbėti, jau visai nustebusiu tonu teiraujasi toliau.
  Emilija, kiek pagalvojusi, jai atsako:
  - Na, žiūrint su kuo save lyginsi. Bet ar teisinga ir ar verta tai daryti savo atžvilgiu?
  - Vis tiek aš tavęs nesuprantu, – toliau savas mintis dėlioja Justina. – Mes su vyru, pavyzdžiui, turime naujos statybos butą, neseniai įsigijome naują automobilį, turime gerai apmokamus darbus, bet ir tai aš negaliu tvirtai teigti, kad gyvenu gerai. Norėtume įsigyti namą, bet dar nesukaupėme reikiamos pinigų sumos, svajojame nusipirkti jachtą, kuria galėtume plaukioti Viduržemio jūroje, bet, kolkas, tai tik svajonės, o juk yra tokių laimingųjų, kurie ir po kelias jachtas turi, - ilgesingu balsu toliau postringauja Justina,
  - Na, na, tik nepradėk dejuoti, kad negali pasigirti geru gyvenimu, - šypteli Emilija. – Ar čia tik nebus tas atvejis: kuo daugiau turi, tuo daugiau norisi?
  - O kuo džiaugtis, kai negali turėti visko, ko nori? Kai matai, kad kiti turi, o tu negali sau to leisti? – atrėžia Justina ir, lyg kažką prisiminusi, skubiai atsisveikina, paaiškinusi, kad vėluoja į labai svarbų susitikimą.
  „Ach, kokia aš nelaiminga! “, pagalvojo sau Emilija ir, prisidengusi delnu, prunkštelėjo į jį. „Įdomu būtų sužinoti, ką Justina dabar apie mane galvoja? “, mąstė Emilija, pamažu eidama savo gimtojo miesto gatve. „Bet ar man tai turi būti svarbu? Kas ką apie mane galvoja – tegu galvoja – man tai visai nesvarbu. Man pačiai daug svarbiau, kaip aš jaučiuosi. Aš laiminga, kad galiu ryte, tik pabudus, pasveikinti tekančią saulę, pamojuoti praskrendančiam paukščiui, nusišypsoti ateinančiam pavasariui, pasimėgauti šiltėjančiu oru, išeiti į savo gimtojo miesto gatves ir su vėjeliu per jas praskrieti, kaip laisvam paukščiui, niekieno nestabdomam, niekieno nevaržomam. Aš džiaugiuosi, stebėdama, kaip gležni tulpių daigeliai bunda iš po žiemos miegų, tuo pačiu bylodami apie greitai išsiskleisiančius nuostabaus grožio pavasarinius žiedus, kurie aplinkui paskleis saldų aromatą bei ypatingą spalvų žavesį, kuris papuoš mūsų gamtą, džiugins praeivių akis ir suteiks daug laimingų akimirkų. Aš džiaugiuosi, galėdama prisiminti laimingas akimirkas iš savo praėjusio gyvenimo ir tuo pačiu stebiuosi, kad sunkūs išgyvenimai, laikui bėgant, beveik išbluko, išnyko iš atminties ir nebevargina taip, kaip anksčiau. Na, tikriausiai, tokioms kvailelėms, kaip aš, visais laikais buvo gera gyventi“, taip begalvodama, Emilija net nepajuto, kaip gatve jau žingsniavo su veide plačiai spindinčia šypsena. „Duok man grūdelį, vandens lašelį, ir aš, kaip tas žvirblis, tuoj ir šokčioju, linksmai čirkšdamas.
  O gal tai ir yra mano gerovė, kuriai reikia tiek daug, bet kuri beveik nieko nekainuoja“?, baigė savo pamąstymus Emilija, besisukdama ant Stebuklų rato, mintyse išreiškusi savo norą – „kad tik blogiau nebūtų“.