Per lieso kambario perimetrą ištįsęs liesas svaigulys užčiaupė mane ir aš, be žodžių, žiūrėjau tiesiai jai į veidą, kažkur lyg ir tikėdamasis surasti praeities viltį, tuo pat metu ją skandinant. Vizualiai ji visai nepasikeitė. Jos plaukai, kaip visuomet, subtiliai vengė konkrečios aprašymo ribos, ir aš iki šiol nežinau, ar jie buvo ilgi, ar trumpi, bet jie buvo kaip niekad kaštoniniai, net ir prieblandoje. Jos siauras, vaikiškas veidas ir piktybiškai didelės akys man nieko nesakė ir, turbūt, tai ir vertė mane žiūrėti be amo. Kažkur giliai smegenų hipokampe ar migdoliniame kūne, aš bandžiau racionaliai paaiškinti, kaip būtybė, su tiek daug išskaidytų ir asocialių asmenybės dalių, galėjo priešais mane stovėti kaip vienas kūnas. Ta proga toliau gėriau.
Kai pradėjau galvoti apie savo hipokampą, šiek tiek apsiraminau. Mane juokino smegenų sandara. Ramino faktas, jog net mano smegenys turi ramstį ten, kur jo ir labiausiai reikia - nerimo procesuose, kita vertus, kaip ir minėjau, mane siaubingai juokino hipokampo spurga, ypač kai sujungiu ją kartu su dantytuoju vingiu, kas nenumaldomai kėlė paranoją, kad galiausiai mano smegenys tiesiog pačios save suvalgys dėl absurdiškų lotynų kalbos pavadinimų. Bet gal tai reikštų palaimą, galiausiai lyg ir sau pabrėžiu, lyg ir konstatuoju, jau dabar nebestovėdamas, o fotelyje, kai svaigulys galiausiai švelniai ir kaprizingai spiria man į klubą ir aš, neatsilaikydamas, nugrimztu į minkštus malonumus, nors ir minkšti malonumai stovi prieš mane. Lyg niekur nieko, ji pakelia savo ir taip per solidarią juodą suknelę, tarsi norėdama pabrėžti, kad šiame pasaulyje, o gal tiesiog šiame kambaryje, egzistuoja ne tik išorinė smegenų apsiausto sandara. Žiūrėjau skeptiškai, net kiek negatyviai, vaikiškai graibstydamas šalimais stovintį kavos staliuką, ant kurios turėjau visas jos naujas išspausdintas fotografijas. Ją tai gąsdino. Man tai patiko. Pergalingai iškėliau nuotrauką, kuriame mano brangi sielos sesė išdavikiškai stovėjo kito glėbyje, akivaizdžiai pardavusi savo vardo reikšmę žmonijai. Ji tikrai atrodė nusikaltusi. Tuo metu, aš jau galvojau apie skausmą. Įtariau, kad mano prefrontalinė smegenų žievė buvo neadekvati ir nesugebėjo informuoti mano kūno dėl emocionalių dirgiklių. Ta proga toliau gėriau. Ir jai įpyliau. Vis dėlto, aš suvokiau, kad tokį dalyką reikia atšvęsti. Kai gali parduoti savo vardą jo net neturėdamas - aš tikrai jai tai norėjau pasakyti, bet negalėjau kalbėti, ir mačiau, kad ji irgi neteko kalbos dovanos, jos lūpos kaip niekad buvo plokščios, o dar su tuo apgamu šalia lūpos, jos man priminė raidę i - kai gali parduoti vardą jo net neturėdamas... Pagavau save esant savanaudžiu, nes visada maniau, kad pralenksiu ją šiose varžybose, bet dabar supratau, kad ji laimėjo, nes tai jai net nebuvo varžybos. Norėjau paklausti, ar jai dabar patinka turėti vardą ir žmones, kurie vadina ją šiuo vardu, ar jai gera gyventi be manęs, kai aš vadinau ja tyla, visišku nieku, absoliučiai iš neregėtos ir neišjaustos afekcijos, niekada neredukuojant jos į kažką kitą, į pavadinimą, aprašymą, kriterijų, norėjau paklausti, bet negalėjau kalbėti, galėjau tik gerti, o jeigu paklausčiau, išsiduočiau. Mano prefrontalinė smegenų žievė ne tik, kad buvo adekvati, bet hiperaktyvi. Ta proga aš toliau gėriau.
Tai bent užsispyrusi, pagalvojau apie raidę i. Ji vis dar dūlėjo jos veide, ir, turėjau pripažinti, ji darė tai gražiai. Ji nebebuvo plokščia, o sultinga, ir aš galėjau užuosti vaisinį lūpų blizgį, ir kažkodėl man košmariškai pasidingo, kad jai iš tiesų nepatinka nei jos dabartinis gyvenimas, nei vardas, kuriuo ja vadina, todėl ji prašosi, šaukiasi, kad aš ja vadinčiau tiesiog raide i. Aš pasisukau į ją savo gražiu profiliu, slėpdamas kitą pusę veido prietemoj, nes praeitą savaitę, išgėręs ir neadekvatus, nukritau nuo laiptų, ir iš visos širdies įširdęs, rėžiausi dar smarkiau smakru į grindis, idant siekdamas revanšo. Ir už tai aš išgėriau. Kambario perimetras sumažėjo, o i bolavo prieš mane. Kaip visuomet, ji žinojo, kad jeigu toks savimyla kaip aš nerodo savo veido priekiu, vadinasi, jis slepia kaktinę skiltį, kurioje yra gerai išsivysčiusi šoninė vaga, atsakinga už judėjimą, problemų sprendimą, kalbėjimą ir emocijas. Kadangi nei vieno iš šių šiąnakt aš nesugebėjau, buvo akivaizdu, kad i, vis dar kaprizingai laikydama mano kaktą ir rankomis liesdama žandikaulį, reikalavo paskutiniojo, ir už tokį ultimatumą mano hiperaktyviai prefrontalinei žievei, aš jai norėjau smogti. Bet, vietoje to, aš tiesiog išgėriau, ir leidausi savo veidui, o iš tikro smegenims, būti glamonėjamoms blyškių ir vaikiškų rankų tamsoje, visai kaip vieną kartą prieš tai, kai i ruošėsi išvykti, buvo labai šalta ir aš keikiau save, kad prieš tai pamečiau savo pirštines kino teatre ir negalėjau jų atiduoti jai, būtent tą kartą i sutiko mane nebaigtame - ir iki šiol nebaigtame - plytiniame name, ir jau tada atsiprašinėdama, ji glostė mano šiurkštų ir neskustą skruostą. i daug melavo, tiek daug, kad aš dabar suprantu, jog ji pati galvojo, kad sakė tiesą ir nežinojo tikrosios savo žodžių reikšmės, bet kas labiausiai mane stebino yra tai, kad mano smilkininė skiltis, apribota ta pačia šonine vaga, nebuvo pažeista nei šalčio, nei skausmo, nei siaubingų pastatų, kuriuose leidau savo dienas ir naktis, nes mano motina manęs nebeįleido į namus, todėl, kad jos manymu aš esu kaltas dėl tėvo miokardo infarkto, ir kai pabandžiau jai paaiškinti, kad nors aš ne krikščionis kaip ji ar tėvas, aš, visgi, nesu dislipidemija, kuri ir lėmė tą patį infarktą, ji man liepė eiti į savo šėtoniškus susirinkimus. Žinojau, kad mano smilkininė skiltis buvo nepažeista, nes aš prisiminiau viską. Ir dabar, kai i stovi prieš pat mane, ir aš degustuoju jos lūpų blizgį, aš tikrai viską prisimenu, ir kaip niekad noriu jai smogti už viską, ką ji man suteikė, ypač už kvailą vardą, kuris rezonuoja su mano veidu, kaip ji visad sakydavo, bet kadangi aš nenoriu jokių vardų, ir viso labo laikau save kvailiu, o trumpiau tariant, k, o konkrečiau, reikia tarti k kaip ka, aš tik liežuviu ištrinu jos dantenas iki kraujavimo, ir, nenorėdamas nutraukti bučinių, bet tuo pat metu nekęsdamas alkoholio švaistymo, aš per prievartą užčiaupiau jos gražią burną, kol ji neprarijo viso šio kokteilio ir, įbedęs žvilgsnį į jos klausimu spengiantį tašką, netekau jame savęs ir už tą progą, aš išgėriau dar vieną gurkšnį.
Kaip visada, net ir gyvendamas prisiminimuose, kažkuri įkyri dalis, dabar jau ir pats nebežinau kuri, visuomet sugebėjo likti sąmoninga vien tam, kad pasakytų: tu labai gerai moki analizuoti praeitį, tai dabartis, kurios tu nesupranti. Kaip pergalingas pesimistas, gyvenantis vien potencialiose pergalėse ir tikruose pralaimėsimuose, aš tuoj pat karštligiškai norėjau pratrūkti ir pašaukti i vardu, tuo vardu, kuriuo ja vadina jos dabartiniai mylimieji, ir paklausti, kaip jai patinka gyventi be manęs, ir ar ryte atsibudęs kas nors pažiūri į ją ir pasako, kad ji turi krūtis, kurios šypsosi, ir tada aš noriu sulaukti atsakymo, labai aštrių ilčių mano liežuvyje, kakle, smilkininėje skiltyje, o kaip tau sekasi, sušiktas donžuane, kai aš bandau jai paaiškinti, kad tarptas tarp don ir žuano viską keičia, kad aš ir esu tas tarpas, vingis kuris skiria smilkininę ir kaktinę skiltis, bet vietoje to aš tiesiog stebiu mūsų rankas, aš vienu metu stebiu i, ir stebiu ka, labai nepastebimai, švelniai, taip, kad net neaišku, kas dingsta iš mūsų kambario ar gyvenimo ar rankų, tirpsta butelis, kuris kaip niekam nereikalingas, bet vis dar iš reikalo sūpuojamas vaikas, leidosi iš vienų rankų į kitas, tarp kurių buvo nieko kito, tik afekcija, vimdanti ir iki kaulų galų tyra afekcija. Ka godžiai pavagia viską iš i burnos: pigų vyną, seiles ir kraują, ir galiausiai supratęs, kad nebeliko nė vieno lašo, pratrūksta juoktis supratęs visų savo iliuzijų prasmę.
Mano hiperaktyvi prefrontalinė žievė. Mano perdėta darbinė atmintis. Mano savi-protestuojančios vizualinės haliucinacijos.
Aš prisimenu ramius vakarus. Šaltis lauke, šiluma viduje. Mano nuolatinis erzelis, bet ir ramuma, tokia ramuma; pasakoti istorijas apie save, auginti dantis aštresnius dievišku greičiu, kol kiekvienas iš jų tapo pavieniais kardais gatvių šviestuvų ir vyno tamsumo jūroje. Pasirodė, kad žydi obelys, o gal alyvos, o gal ir mano prefrontalinė žievė. Somatiniame skyriuje patvirtino visus tris.
„Visi trys? “ nepatikliai klausiu su pakeltu antakiu, suprask, kaip taip gali būti, visi trys vienu metu, to dar niekas nematė ir negirdėjo.
„Visi trys, “ patvirtino seselė, ir lyg žinodama, kad paprašysiu įrodymų, uždėjo man žiedlapį ant kaktos, naiviai stebėdama mano dėkingumo išraišką, manydama, kad aš džiaugiuosi lapu, kai tuo tarpu mano kaktinė skiltis, kurioje yra gerai išsivysčiusi šoninė vaga, atsakinga už judėjimą, problemų sprendimą, kalbėjimą ir emocijas, dar niekad nebuvo taip genialiai užmaskuota ir nebereikalinga.