Eilių ošimas rytmetį nuo jūros
Viršūnėm medžių lėkdamas nubluko
Ant mano balso sielvartu nugulęs
Sau labirintą supina iš rūko
Juk visko būta ko visai nebuvo
Ir visko bus dar ko vėliau nebus
Skrendu ir aš kaip skrenda be lėktuvo
Ir vėl krentu pamiršdamas sparnus
Kažkas matys kažkas mėgins matyti
Kažkas gal nesupras kad tai tik aidas