Sąžinė

mes prikalti savo nuodėmes
svajojam, tačiau atpirkti juk turi
jas kiti – taip mes vis guodėmės,
kad atpirkėją nuodėmės ir kuria:

ištrynėm praeitį atmintinai,
nuo pabaigos pradėję palengva,
kol ragino plieniniai pentinai
nekaustytą trintuką su tema.

Keistų regėjome dalykų –
po širma slapstėsi veidai matyti,
o tėvynėn kažkam parvykus
visus juos reiks, mano mielas, vaikyti.

Nepadės jokia nepaslėptis,
atvirumas svečio likimo,
kai prikals prie kryžiaus eilėmis
visus, kas atlaidžiai pakimę.

Tyloje vinis nustos žibėjus –
galėsi kalti kiaurai, kiek tik lįs.
Tuojau prasmegs tik vos prasidėjus
viltis, neprakalbinta vinimis