Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter




tarytum
tarytum
autoriaus id: 50739
 
Recenzijos
Recenzijų nėra...
Autorius įvykiuose nieko nepublikavo...
Rašytojų aprašymų nėra...
Faktai
Lankėsi: 2021-05-14 22:46
Rašykas nuo: 2015-12-24 21:32
Paliko komentarų: 49
Mėgstamiausiuose: 1
 
Vienas filosofas, rašydamas apie savo knygos recenziją, parašytą kito filosofo, pradeda tokiais žodžiais: x „labiau norėjo parašyti recenziją, negu suprasti knygą.“

Panašu, kad tai yra universalus kritiko sindromas, ypač būdingas literatūros (mėgėjų ar profesionalų) pasaulyje. Poetas Rimvydas Stankevičius neseniai apie tai parašė puikų straipsnį „Kritika, neatlaikanti kritikos“ (Metai 2016 03, p. 153-157). Jame nuogąstaujama, kad recenzentai nebegeba įtikinti perskaitę knygą (nors ir nepadoru tuo abejoti), kad jie itin nori diagnozuoti autorių ligas, psichozes ir kitokias bėdas, labiau siekia sutriuškinti autorių, parodyti jam jo vietą, pademonstruoti menkus kūrinėlius tartum volu išlyginančią erudiciją, įsiskverbiančią į autoriaus kontekstus labiau už jį patį.

Be kita ko, išreiškiamas nepasitenkinimas ir tuo, kad mūsuose nėra tradicijos kritikuoti kritikus, recenzuoti recenzentus, nes atsikertantis autorius jau tarsi „pripažįsta pralaimėjęs“, o jo kūrinys – silpnas, nes jį, matai, reikia ginti. Anksčiau minėtu filosofų atveju, kuris nėra vienetinis, tokių tradicijų esama. Tačiau ir ten gaji tradicija vertinti dalykus iki galo jų nesupratus. Ypač aiškiai supratus, kad nesupranti – apie kokį vertinimą tuomet galima apskritai kalbėti?..

Visa tai yra bėdos, pirmu ryškumu įsiėdusios ir šioje – rašykų – erdvėje.

Iš visų čia rašomų komentarų didokas bagažas susideda iš tokių, kurie siekia kaip nors pseudoironiškai pasivaipyti, numekenti, nuleisti juokais ar net piktybiškai autorių sumalti į miltus. Kalbu apie komentarus po skirtingų – taigi visų – autorių tekstais.

Visa bėda – kai autorius ryžtasi kokiu nors būdu tartum ginti savo kūrinį, jis imamas malti dar labiau tarsi neturėtų tokios teisės, tarsi reakcija į kūrinio įvertinimą išduotų tiek autoriaus, tiek jo kūrinio silpnumą. Jeigu autorius reaguoja, jo reakcija tuoj pat suvokiama kaip įsižeidusiojo audros. Įtariu, kad labai panašiai gali būti suvoktas ir šitas Dienoraščio įrašas – įsižeidusio jautruolio kaprizai. Tai tik patvirtintų tai, apie ką kalbama.

Tačiau visų blogiausi yra du dalykai: (1) noras įvertinti nesuprastą kūrinį (juk be reikalo sugaištas laikas, jei nepaliksi savo žymės) ir (2) noras sukritikuoti iki galo neįvertinus kūrinio.

Abu momentai susiję – iš pirmo išplaukiantis antras yra dar didesnis nesusipratimas, nors abu gali eiti ir skyrium.

Dėl pirmo: nesuprasti kūriniai yra nevertinti, o jeigu nesupratus ryžtamasi tą daryti, tuomet taip tik paliudijama, kad nėra pagrindo turėti vertintojo teisę. Juk nesuprastas dalykas visada atrodo prastas, ir nepriklausomai nuo to dalyko prastumo, jis visuomet bus vertinamas neigiamai. Todėl nuo tokių vertinimų siūlyčiau susilaikyti visus ir visiems. Nes tai tas pat lyg eiti į rinkimus nesidomint politika (apsaugok nuo tokių rinkėjų!) ar dėstyti literatūrą ja nesidomint (čia jau niekas neapsaugos...).

Dėl antro: kritikas visuomet yra geresnėje pozicijoje, kaip geresnėje yra teisėjas. Todėl kritiko ir atsakomybė turėtų būti didesnė už autoriaus. Malti į miltus – vadinasi, ėsti duoną nesėjus javų. Kultūros, tegu ir mėgėjiškos, kultivuotojui tai – nedovanotina. Kas kita – be gailesčio apnuoginti visas kūrinio kliautis. Neužtenka pasakyti, kad š., nes iš tokio š. išauga visokie leknickai, paskui drąsiai lyginantys save su da vinčiais, kuriems kažkas kažkada irgi buvo pasakęs, kad čia tik š.

Kalbant labai konkrečiai, tuščias žaidimas žodžiais, be abejo, liudija teksto tuštùmą. Tačiau būna, kad autorius labai sąmoningai žaidžia žodžiais, daro tą taip pabrėžtinai, kad nėra net jokių abejonių, jog kaip tik šito ir siekta. Tuomet vertintojui / kritikui yra dvi strategijos, iš kurių naudojamasi tik viena. Būtent: visą dėmesį sutelkti į įžaidžiamų žodžių sąskambius ir, jei šie „nežaidžia“ ar „neskamba“, visą kūrinį ties čia ir nurašyti. Tačiau yra kitas kelias: galima pasvarstyti, jog galbūt pabrėžtinas žodžių įžaidimas, jei jis nesikartoja per visą tekstą, čia nėra nei esminis, nei apskritai visą prasmę gaunantis iš savęs, galbūt įsigilinus į „nežaidžiančią“ teksto dalį tasai „žaidimas“ ne tik įgytų kitus prasminius niuansus, bet apskritai nustotų buvęs žaidimu. Šios strategijos nesirenka beveik niekas, išskyrus tuos, kurie turi gerą euristinę įžvalgą, kurie užčiuopia prasmes pirmu skaitymu.

Iš čia ir ta bėda, kad vėlgi mėgstame kritikuoti poetus, kad šie per gyvenimą gali parašyti vos keletą tikrai vertingų eilučių. Patys poetai taip kalba. Tačiau savikritikos, kaip įprasta, nėra – o kiek eilučių tikrai vertingai gali suprasti skaitytojas? Įtariu, kad paaiškėtų, jog irgi ne kaži kiek.

Ir taip, čia esama asmeninių motyvų.

Mano eilėraštis Stebuklas alfonsų šalyje liko nesuprastas, o gal ir neperskaitytas, bet sukritikuotas ir įvertintas. Laikau chrestomatiniu pavyzdžiu, nes dama aukštadalgiais bateliais, jei tik būtų pamąstyta, kas toji dama, o ne kabinamasi už vyrų, / verkusių privėrus vyriui – / vyraus, kardinaliai pakeistų visą teksto suvokimą, kuris leistų pamatyti, kad čia tas „žaidimas“ tik jungtis, jungiantis už save svarbesnius ir didesnius dalykus – tarsi viduramžiškas argumentum, t. y. vidurinysis terminas, jungiantis silogizmo premisą su išvada. Jis įtarpina, tačiau nėra nei kūrinio prasmė, nei karkasas, nei apskritai sumanymas. Tik paklausus, kas pirmoji dama, gali būti prasmingai bandoma atsakyti, kokia dar ten nuotaka, su kuria tik prisikėlimas gali išskirti. Dvi semantinės sklendės, kurios uždaro vidurinį „pažaidimą“ į tamsų šulinį, kuriame vertintojai / kritikai tuoj pat paskandina, nė nepabandę paraugti to šulinio vandens.

Atvejų būta / bus ir daugiau.

Pamąstykime apie tai prieš vertindami, ir įvertinkime prieš kritikuodami. O dar geriau – paskaitykime prieš mąstydami.


Žinutės
Žinutes rašyti gali tik prisijungę vartotojai.
Žinučių nėra...
Ši dalis yra eksperimentinė, todėl čia matoma nedaug informacijos.

Matoma tik svetainės rėmėjams.. Plačiau...