Kurtinanti gelmė

keliavau savo nago plokštuma –
mainėsi vėjo kaimenės,
kaskart vis garsiau diktuodamos
tai, ko nežinojau, –

ką nuolat visiems apie tėvą kalbėjau
ir ką apie visus tėvui nutylėdavau –

ardėsi krantai prie išdžiūvusių jūrų
vien nuo kriauklių garsiakalbių,
tylą gilyn sugeriančių, –

ištroškęs girdėčiau,
bet nebuvo kur plauti rankų –
per nago juodymą –
ir būčiau žinojęs