ar tu griši
kai vakaras atims iš manęs jaunystę
dar bent kartą pažadinti manyje įkvėpimą kurti savitą poeziją
ne dėl savęs o dėl žmonių
kurie ieškos garso
kuris nepriklausomai nuo sukrėtimų
dūzgia savitą melodiją
aš atsisakau tikėti naktimi
nepriklausomai nuo to kiek kitame krante
nukritusių žvaigždžių užgęso
nebijau žmonių
juk esame iš gėrio gimę
tiesiog apkurstame anksti.