Jau matytas spektaklis

Buvo šeštadienio vėlyvas rytas. Kitaip dešimtos valandos šeštadienį negaliu pavadinti, pati pratusi keltis tik šeštą ryte. Kaip dažnai Lietuvoje būną, lauke apsiniaukę, nejauku. Bažnyčios užuovėja nebuvo pats blogiausias dalykas lyginant su nuojauta, kad po mišių teks, kaip sako mano mama, atlikti pareigą kapinėse brendant per purvą. Žodžiu, šlapia ir nejauku. Įėjau į bažnyčią kartu su močiute. Įėjau čia labai tinkamas žodis, nes kitaip to pavadinti negalėčiau. Įėjau į šį interaktyvų spektaklį. Nenusiteikus jame dalyvauti, nes suprask, panteistė aš, kitaip garbinu Dievą, nei šioje bažnyčioje susirinkę žmonės. Apsidairiau aplink. Retai kada grįžtanti į savo gimtąją provinciją iš sostinės, dar rečiau lankydavausi senojoje savo bažnyčioje. Viskas pasikeitę. Balintos sienos, raudonos pagalvėlės prie suoliukų, naujos „nuodėmių budelės“... Viskas svetima ir nejauku. Kur tos autentiškos medinės sienos ir gražios angeliukais nupaišytos lubos? Nieko nebeliko.

Įėjusios į vidų dar radome kur atsisėsti, galėjau toliau žvalgytis aplink ir kaip jau įpratau dėl atslenkančios kasdien vis arčiau mirties baimės, gerti į save visą, kas yra aplink, o ypač kas nauja. Mielas skaitytojau, mėgsti Karavadžą? Jei mėgsti, gal suprasi mane.... Žodžiu, stebėjau ir stebėjaus sau tyliai, kaip iš esmės kažkur giliai savyje pasislėpę sociopatai tampa mieli avinėliai, kaip vaikai priėdę velnių susidomi tuo, kas šventa, kaip bobutės, kurios tokios dievobaimingos prašo nelaimės kaimynui su ašaromis akyse.

Ir štai veiksmas prasidėjo. Kunigas taria pirmus žodžius. Stebėjau tą žmogų prie altoriaus. Jo vaidyba manęs neįtikino. Stebėjau žmones aplink, įsitraukusius į šį spektaklį - atkartojančius žodžius, stojančius ir besiklaupiančius kada to reikia. Vėl stebėjau kunigą. Vis lindo mintys, ar jis jaučia scenos baimę? Ar jis įsijaučia į savo vaidmenį tiek, kad patikėtų savim? Nes aš netikiu! Ir man skaudu, kai patiriu daugiau šventumo turistinėj bazilikoj užsieny negu mažoj vaikystės bažnytėlėj Lietuvoje, kur kažkada šventai tikėjau, verkiau klupodama ant savo jaunų keliukų ir prašiau tol, kol nusprendžiau, kad neverta aš kažko prašyti. Ir šį spektaklį aš kažkur mačiau. Ir ne dėl to taip sakau, kad kunigo pamokslai manęs nestebina.

Stebėjau veiksmą, stebėjau kaip žmogus scenoje geria šventą vyną. Man kilo noras rėkti, bėgti prie altoriaus ir atimti tą taurę, kad jis negalėtų jos liesti savo purvinomis lūpomis. Taip, buvau šventai įsitikinus, kad to aktoriaus lūpos suteptos purvinais žodžiais, galva pilna nedorų minčių, rankos purvinos kažkokiais tik jam vienam ko gero žinomais darbais. Bet laiku atėjo supratimas, kad jis tik žmogus ir nepadariau močiutei didesnės gėdos. Bet mažesnę padariau, nes nesižegnojau. Ką kaimynės pasakys? „Ta tavo anūkė didmiesty visai nesąmonių prisigaudė“. Ko gero.

Išėjau iš spektaklio nesulaukusi jo pabaigos. Prasta muzika, dekoracijos ir aktoriai šįkart manęs nepapirko, o keista, nes iš esmės aš esu naivi ir viskuo greitai patikinti. Išsinešiau iš ten tik vieną klausimą. Kodėl? Kodėl užsukus į bažnyčią aš pajutau tą jausmą, kad tai jau kažkur mačiau? Ir ne dėl to, tikrai žinau, kad ne dėl to, kad anksčiau dažnai čia lankydavausi. Man viskas aplink priminė spektaklį su aktoriais, kurie tikrai ne pirmą kartą jame vaidina, prastos dekoracijos aplink, kur prabangos daug nepamatysi, suprask, spektaklis pigiais bilietais.  Ir kodėl eidama ne į mišias pajuntu daugiau dvasios šventumo? Man skaudu, kai stovėti už tvoros man ramiau nei šventoje vietoje. Man skauda, Dieve, man skauda dalyvauti tavo spektaklyje. Kurį sukūrė žmonės.

Atleisk man, nusidėjau. Esu kalta, kalta, esu labai kalta.