Neverkauki, svirtie,
Gal netgi nežinai, kad pėdžios pamatai išpuvę.
Gal dar žiupsnelis laiko pro tave praeis
Ir klupsi, griūsi, užsimerkus kaip kačiukas –
Nei kas tave matys
Nei tu kažką.
Tačiau vanduo šulinyje
Dėl to, o svirtie, neišdžius.
Kad ir gilus
Kad ir giliausias
Stovėdamas sudvoks, deja.
Kaip jūroje iš jo neatsigersi.
Jūs sakote, kad šitaip aš apie save?
Galbūt, galbūt.
Dzievuliau,
leiski man neužsibūti...
Svirtis - toks mechanizmas, kuris nuo menkiausio dvelktelėjimo, vėjelio šuoro ima virkauti, tokia lengvai pažeidžiama konstrukcija.
Eilės su gilia potekste, daugumai suprantama, be jokios abejonės sutinku su Bebalsės nuomone, kosmosas neturi jumoro jausmo, jis nesupranta, kada šmaikstaujate, o kada dalinamės savo norais.
Ne mums spręsti, kiek šioje ašarų pakalnėje užsibūti, visiems pasitaiko silpnumo akimirkų, gerai, kad dalinatės su mumis savo mintimis.
Linkiu stiprybės ir sveikatos :)
Verkauti yra dzūkiška žodžio virkauti, dejuoti reikšmė.
Eilės kaip visada labai prasmingos ir tikslingos, bet paprieštarausiu autoriui dėl paskutinės eilutės "Dzievuliau, leiski man neužsibūti..." Žodis ir mintis yra labai galingi, todėl išleisti į Dangų gali materializuotis, virsti kūnu ... Neturiu teisės pamokslauti, bet galiu pykti, todėl ir pykstu.
Čia vienas iš Tavo prasmingiausių ir gal labiausiai išsiskiriantis gyvenimo patirtyje įgyta išmintimi. Retai vertinu, bet šį kart 5.
Tiesa ar tikrai "Neverkauki"? Kažkaip negirdėta. Gal "Nevirkauki, svirtie?