Bajoraitė

Aušrėja rytas, piešia skrybėlaitės siluetą.
Apsnūdęs voras nuspiria paklodę perregimą.
Bajoraitė žvilgsniu sutinka vilkšunio akis –
Šuo baigia loti guoly.

Tolsta jau medžioklė susapnuota.
Antai paveikslo kontūras alkovoj, judesys, kur
Žvėrys  naktimis,
Kas naktį vis greičiau tankynėn nušuoliuoja.

Varovai plaukia Nemunu.
Balnoja tarnas žirgą,
Renkas palivarkų šeimininkai, – gaudžia ragas.

Falco ructicolus sparnais išsprūsta, braižo orą.
Garsais nulinksta bildinčios kanopos,
Palydi vieškelį ir blunka dulkių žvilgesys.

Ji dieną pradeda,
Pratęsdama naktinio sapno užburtą lėkimą,
Zovada akmenim, kaip palikimą, užkeiktą kraujyje likimą.

Diena patrakus žaibu, kilpa velnio, auksu – vėl
Ne tie valdovai valdo.
Jau ne bajorai rūmus statosi.

O vakaras jai ant pečių apsiaustą iki žemės užmeta.
Pagunda.. sėlina….
Priglunda šuo ir eina jie, viens kitą girion skubina.
Į potėpį, į mėlynėjančią skulptūrą…
Žirgai nerimsta, trypia rūkuose.
Žirgai palieka pasagas rūke…

Falco ructicolus  – medžioklinis sakalas, lot.