Trisdešimties norų savaitė, I dalis

„Nekenčiu kiniečių ir jų produkcijos“, - galvojau, stebėdamas per visą kambarį nusviestą „made in china“ plastikinį falą, iš kurio gausiai rūko geltoni dūmai. Radau jį darbe, kai rūšiavome naują  padėvėtų rūbų siuntą. Prakeiktas daiktas saugiai tūnojo vienoje chemiškai apdirbtos striukės kišenėje ir kai pasiūliau radinį bendradarbėms, šios tik kvailai pakikeno. Visi gerai pasijuokėme ir kadangi radinio daugiau niekam nereikėjo, įsimečiau jį į savo krepšį. Kam MAN jo reikėjo, tada dar nebuvau sugalvojęs, bet ūkyje turėtų viskas praversti, tiesa?
Dabar, stebėdamas kambarį lėtai užliejančius dūmus, kažkodėl prisiminiau skaitytą straipsnį apie kinietiškos plastmasės indus, kuriuos pakaitinus kažkokia tai dujinė, gyvybei pavojinga substancija išsiskiria. Prakeikti siauraakiai... Prisiekiu – jei liksiu gyvas, skirsiu visas likusias savo gyvenimo dienas kovai prieš jų pasaulinę dominaciją rinkoje.
Pavyzdžiui, sukursiu feisbuko profilį...

Šovė išganinga mintis bent kartą gyvenime buto langus praverti, kai pastebėjau, jog geltoni garai kambaryje elgiasi šiek tiek keistai. Susidaręs debesis apsuko kelis ratus, tada ėmė telktis ir tirštėti, kol pagaliau – paf!
Prieš mane stovėjo smulkutė azijietė gėlėta suknele. Aš žiūrėjau į ją be žado, pražiojęs burną.
Mergina lėtai apsidairė po mano kambarį, dirstelėjo į plastikinį falą ant kilimo, tada kilstelėjo antakį ir kažkaip keistai pažvelgė į mane. Vėl į falą. Jos veidu nuslydo lengva, kreivoka šypsena.
Pagarbiai pakėlusi nuo žemės sekso simbolį, nuvalė dulkes ir padėjo jį ant komodos. Tada sučiulbėjo man kažką savo kalba.
- Atsiprašau? - burbtelėjau.
Ji suraukė nosytę, ištiesė ranką ir spragtelėjo pirštais. Tada pasitaisė šukuoseną.
- Pasakiau, jog būtų labai šaunu, jei nemėgintum susikišti mano šventojo falo ten, kur tikriausiai planavai, - prabilo lietuviškai. - Fe, kokia tavo kalba bjauri... Kokie ilgi, barbariški žodžiai. Ir kiek daug sinonimų! Ir... ir kiek daug barbarizmų iš kaimyninių šalių... šitie man patinka!
- Palauk, tu KAS tokia? - neišlaikiau.
- O argi savaime nėra aišku? - skėstelėjo baltomis rankelėmis. - Aš esu norų dvasia. Džinė. Negi Disnėjaus animacijos niekas nebežiūri šiais laikais?
- Ta prasme... tikra džinė? - netikėjau. - VISIŠKAI tikra?
- Taip, taip... Dabar mano eilė. Kas tu toks ir ką ketinai nuveikti su dirbtiniu falu rankoje?
- Ėė... - užstrigau išrausdamas. - Aš Tadas ir... man to daikto visai nereikėjo, aš tik... ee...
Ji prunkštelėjo ir ėmė kvatotis, prisidengdama pirštais lūpas.
- Nesivargink, Tadai! Man visai tas pats, ką ketinai su juo nuveikti. Po trijų tūkstančių metų, praleistų Kinijoje, manęs jokie iškrypėliai nenustebintų. Tik perspėju, jog nemėgintum jo... intymiai naudoti tada, kai esu viduje – trintis mane kaipmat iškviečia lauk, jei supranti, ką noriu pasakyti.
Ji mirktelėjo viena akimi, sėsdamasi ant lovos kampo. Nejaukiai pasimuisčiau. Šita pana žinojo, kaip priversti raudonuoti.
- Taigi, prie reikalų. Tu turi mano indą, kad ir kaip originaliai jis beatrodytų... bet ir šlykšti tavo barbarų kalba, prisiekiu... Nesvarbu. Taigi, tu turi mane ir aš dabar galiu išpildyti trisdešimt tavo norų. Ar aišku?
- T... trisdešimt? - išpūčiau akis. - Ne tris?
- Infliacija, - trūktelėjo petį Džinė, praskleisdama iškirptę bei vėdindama save plačia, gėlėta vėduokle. - Paskutiniai penki mano šeimininkai buvo tikri smulkmenų vergai. Vienas iš jų visus trisdešimt norų sunaudojo, pageidaudamas pačių naujausių žaisliukų, vadinamų telefonais. Džiaugiausi, kai jo atsikračiau.
- Aš irgi noriu naujo telefono... - užsisvajojau
- Stop! - atkišo delną mergina. - Pirmiausiai taisyklės.
- Bet...
- O taip, tai svarbiausia dalis, kol dar nepradėjai. Pirma – tu negali prašyti DAUGIAU norų. Tikriausiai pats supranti, kodėl.
- Uhu... - linktelėjau. Palauk, ji TIKRAI buvo džinė ir siūlė man TRISDEŠIMT norų! Eina sau, kaip man pasisekė! Aš tikriausiai miegu ir sapnuoju, bakstelėkite mane kas nors. Myliu tuos kiniečius!
- Antra, - atlenkė antrą pirštą. - Negali pageidauti iš manęs seksualinių paslaugų.
- Aha... - nužvelgiau jos smulkią figūrą. Tik dabar kaip reikiant įsižiūrėjau, kad mano Džinė visgi buvo labai daili mergina. Ir jokio sekso? Eina sau...
- Trečia, - skaičiavo ji. - Aš negaliu išpildyti norų, kurie kaip nors keltų pavojų tavo gyvybei. Jei  prarastum norą gyventi ir nusižudytum, aš įstrigčiau su nebaigtais norais ir mane nubaustų džinų Sinodas. Beje, būtent dėl šios priežasties tu negali pageidauti sekso su manimi, - mirktelėjo man žaismingai. - Aš tave tiesiogine prasme užjodinėčiau negyvai.

Geeerai... viskas aišku. Jokio mirtino sekso su ja, jokių norų dėl daugiau norų ir jokių... mirtinų norų. Lyg ir viskas aišku. Tikrai nesiruošiau mirti ir buvau tikras, jog mano norų sąrašas bus kur kas spalvingesnis nei visi naujausi telefonai rinkoje.
Ir man skubiai reikėjo interneto.
- Aš... aš tuoj, patikrinsiu kai ką, - parodžiau į kompiuterį. - Tuo tarpu tu... ee... nežinau, gal pasivaišink tuo, ką rasi šaldytuve?
- Tu neapsakomai svetingas, - šyptelėjo ji kreivai. - Bet tebūnie. Kai sugalvosi, šūktelėk mane vardu.
- Hm... taip, tikrai... Džinė, tiesa?
- Šiaip tai mano vardas Mimi, - atsiduso ji. - Rimtai, ant falo gi parašyta.
Jei kas nors ant to daikto ir buvo parašyta, tai perskaityti vargu ar būčiau sugebėjęs. Prakeikti hieroglifai. Taigi, Mimi pradingo virtuvėje, o aš įlindau į internetą, ieškodamas paskutinio „Audi“ modelio. Matote, važiuodamas į darbą visada varvinau seilę į išstatytus automobilius jų salone. Mano senas kledaras jau vargiai bepraėjo techninę apžiūrą... visa kita suprantate, tiesa? Kokie gali būti trisdešimt norų, jei nepanorėsi naujo automobilio?


* * *

Mimi jau buvo pakeitusi rūbus, šukuoseną ir dabar sėdėjo už virtuvės stalo, skaitydama savaitės senumo laikraštį, kramtydama skubiai pasigamintą sumuštinį bei murmėdama kažką nešvankaus apie „barbarų kalbą bei raštą“.
Dabar ji atrodė it gotė iš Užupio rajono. Kinietiška gotė. Juoda, ilga suknelė ilgomis rankovėmis, juodai dažytos lūpos, paryškintos akys ir juodas kaspinas plaukuose. Žvilgtelėjau po stalu. Taip – ir juodi bateliai aukštais aulais.
- Tau vertėtų susitvarkyti namus ir atsidaryti langus, - pastebėjo ji. - Kažkur virtuvėje pelė nudvėsė.
- Taip, taip... Vėliau, - tryniau rankas. - Aš jau sugalvojau pirmą norą. Eime!
- Antrą norą, - pataisė ji, užversdama laikraštį. - Pirmą tu jau iššvaistei veltui.
- Ką?! Kada?
- Kai užsinorėjai telefono, vos tik užsiminiau apie savo buvusį šeimininką, - trūktelėjo petukais.
- Bet aš negavau jokio telefono! - paprieštaravau.
Ji atsiduso.
- Žinoma, kad negavai. Aš dar nebuvau supažindinusi tavęs su taisyklėmis, todėl pirmą norą teko atšaukti. Tačiau pats noras vis tiek buvo panaudotas, todėl štai, - ji skėstelėjo rankomis. - Nesijaudink. Būtent dėl to skaičius ir išaugo iki trisdešimties. Prieš porą tūkstančių metų žmonės daugiau galvojo, mažiau kalbėjo. Kiekvienas žodis buvo vos ne aukso vertės. Dabar jūs kalbate tiek daug, kad vertė smuko iki geležinio skatiko. Todėl ir turime norų infliaciją. Priešpaskutinis mano šeimininkas daugiau kaip pusę norų iššvaistė garsiai svajodamas ir pageidaudamas visokių menkniekių – tokių kaip „oi kaip norėčiau, kad man kas dabar nugarą pakasytų“. Buvau pūsles ant pirštų pritrynusi.
- Rimtai?
- Nesijaudink. Esu tikra, jog ir tu sudeginsi kelis norus veltui, garsiai užsinorėjęs kokio nors menkniekio, - nusišypsojo ji žaismingai.
- Bet aš nenoriu menkniekio! Noriu, kad eitum su manimi ir pažiūrėtum, ką radau. Tai mano sena svajonė...
- Įvykdyta, - spragtelėjo ji pirštais. - Aš eisiu su tavimi. Pažiūrėkime, ką nori man parodyti. Tau liko dvidešimt aštuoni norai.

Buvau toks apstulbęs bei sutrikęs, kad akimirką nežinojau, kaip išleisti besikaupiantį slėgį viduje. Ji vykdė mano norus vos išgirdusi? Aš visai to nenorėjau! Na gerai – norėjau, bet tai nebuvo TAS noras, kurį ji turėjo vykdyti.
- Bet... bet... - ruošiausi pratrūkti.
- Gerai, aš padarysiu tau paslaugą, - kilstelėjo delną, sulaikydama mane. - Dabar tu imsi rėkti, kad to visai nenorėjai, kad tai nebuvo TAS noras, kurį turėčiau vykdyti. Ir kad tu norėjai visai ko kito. Tada aš sudeginsiu dvidešimt septintą norą, garantuodama tau „ką kitą“. Kas tai yra tiksliai – niekas nežino, todėl nieko ir negautum. Taigi, paklausyk mano patarimo ir UŽČIAUPK SRĖBTUVĘ, kol dar turi dvidešimt aštuonis norus. Jei nori išleisti pyktį – štai siena. Žinai, ką daryti su ja.

Taigi, aš nusibrozdinau krumplius daužydamas sieną ir dabar buvau piktas, nes man skaudėjo krumplius. Mimi žiūrėjo į mane nesistengdama nuslėpti lengvos nuostabos.

Nusivedžiau ją prie kompiuterio.
- Štai, - parodžiau į automobilio vaizdą ekrane. - Matai? Aš noriu šito.
- Hmm... Įvykdyta, - spragtelėjo pirštais. - Tiesa, nesuprantu, kam tau to.
Mano rankose atsirado žvilganti to paties automobilio nuotrauka, dailiai įrėminta juoduose rėmeliuose.
- Kas per velnias?! - nesupratau. - Aš nenorėjau nuotraukos!
- Leisk man pasitikslinti, - įrėmė rankas į šonus. - Tu parodei paveikslėlį švytinčioje lentoje ir pasakei „aš noriu šito“, tiesa?
- Bet... bet...
- Ar mudu ką tik nesikalbėjome apie vėjais leidžiamus žodžius? - paniuro kinietiška gotė. - Kaip man dar suprasti „šitą“? Tai, ką tu rodai savo pirštu? Ten buvo daugybė dalykų – švytinti lenta, paveikslėlis, tekstas po juo... kurį, tavo manymu turėčiau pasirinkti?
- Tu gal idiotė?! Turėjai pasirinkti tai, kas buvo nuotraukoje! Aš nor...
Jos delnas užspaudė man lūpas taip greitai ir su tokia jėga, kad vos nenulėkiau nuo kėdės.
- Liko dvidešimt septyni norai ir tu nė kiek nepasimokei, - tarė ji piktai. Mano buvęs šeimininkas vesdavosi mane į salonus, kad parodytų tiksliai tą telefoną, kurio jis norėjo. Tai buvo pirmas toks šeimininkas po daugiau kaip dviejų šimtų metų pertraukos. Jūs čia tiek naujų dalykų išradote... Kaip, tavo manymu, aš turėčiau suprasti, ką vaizduoja tie keisti paveikslėliai?
Ji apsisuko ant kulno ir žengė prie komodos.
- Tau vertėtų nusiraminti ir LABAI GERAI pagalvoti, apie tai, ko nori manęs prašyti. Eik, dar  padaužyk sieną ir kai tiksliai žinosi, patrink falą. Aš einu, pamiegosiu ir pamėginsiu užmiršti, jog išvadinai mane idiote.
Paf – kinietiška gotė išnyko geltonų dūmų debesyje.

Daužiau prakeiktą sieną visą vakarą, kol kaimynai nepradėjo belsti atgal. Trys sumauti norai paleisti vėjais! Gal ir gerai, kad jų buvo trisdešimt.