Mama,
Nevaikščiosim basomis kojomis
Po alyvinį sodą.
Ir saldžiarūgščių agrastų neberagausim.
Ir nebeeisim akmenuotu vieškeliu
An rinkos Alytun.
Susėdę pailsėti po beržu,
Nevalgysim duonos su sviestu,
Apibertos svogūnėliais...
Nebestebėsim po karo
Vėl atstatyto Kaniūkų tilto
Ir naujo kelio
Tiesiai link Nemuno.
(Tiesa, jau irgi senokai supilto).
Tą tiltą saugojo sargas uniformuotas.
Šautuvą turėjo... (neužtaisytą).
Egi, juk jis mano krikštamotės brolis.
Bet kalbėtis draudžiama, −
Ir reikia skubėti „an rinkos“.
Mama,
Nepranašausi man,
Kad tos valdžios nebus,
„Ba jy be Dzievo... “
O apskritai,
Nėra ko ten ir eiti,
Nes tos rinkos jau irgi nėra...
Bet Man taip norisi, bent
Per naują tiltą,
Mama, su TAVIM
Basomis praeiti–
Koks jis gražus,
Nematei dar...
Bet jau neturiu
Su kuo nueiti į
Alytų.