Ai nu kats dapar tia juk tie patyts, kur ats vakar tskaiciau ir prikomentavęts, ną kam dedat tuots paciuts tia dapar...medits?...Pet kats tada tie jo kuolai jai jits medits ir ne ratsykuotse galintits augti? - Lapai tokie, taip?...O patskui ruduo ir kuolai lapai tsudega, taip?...Na, tada gal ats ir aptsirikęts tada vakar tsiek tiek, ką ats zinau...nematęts ats tokių medzių nei dar, nei its vitso niekada gal...patsimeltskim tada...nets jei jau zvakė yra ir vitsa kita, pei patsiūlymats tokts patstepėjau puvo, aha, - Tventats Vakvakai, daugiau jokių plikucių kuolų, pratsyciau, tik tsu lapeliaits, tik tsu lapeliaits, tik tsu lapeliaits, Amen.
Pasimelskime už šitą gyvą rašyko klasiką. Tikėkimės, kad jo kuolai pavasariu pražys. :)
Sėkmės jums rašant, bet geriau dedikuokite pempėms, jos pavasarį bent pasveikins, o šitas - čiuožikų žudikas :)
Žinai, kuo labiausiai nuvilia? Vakvakas yra medis. Medis kurio apibūdinimo variacijų yra ne vienoje legendoje. Ir medis pats savaime išties vertas odės.
Bandyto Rašyko, su vavkvako ir kitkio ausytėm, būtų baisiai graudu ir liūdna be naminių gyvulių ir kitų padarų, harmonijoje rojus - kūrybai badas, štai taip, miela Mintaute, tik per kančias į žvaigždes, kai pilnatis danguje, jų šviesa nublanksta.
Nebūtumėt rašyke ir kas būtų iš šio eilėraščio? - Niekas. Nes ne rašyke nėra jokio Vakvako. O jei ir planuojate ten jį įsodinti, tai jau turite bandyti jį sukurti (personažą) tokį, kad vytųsi Martinaičio Kukutį, arba pralenktų dar ką nors, bet ne šitaip ant durniaus rašyti eilėraščius. Marš dirbti (rašyti) dabar :D