Sevitas (15 dalis)

Pakeliui į rojų


Nežinau, kas pasakė, jog tylūs sevitai gilią šaknį knisa, bet toli jie neprašovė. Paliveras Bateta pats asmeniškai pagrasino bausmėmis už kiekvieną ištartą žodį, kad mes, belaisviai, negalėtume pasikalbėti tarpusavyje. Negalėjome netgi pamirksėti vienas kitam akimis, nes visiems jos buvo užrištos, o maniškės išbadytos durklu. Taigi, visi draugiškai tylėjome.
Aš buvau giliai paskendęs savo minčių pasaulyje, kur stengiausi susitelkti ir be jokių užrašų sudėlioti burtą, kurio teoriškai turėtų pakakti daugiau nei pusei visų stovykloje įsikūrusių plėšikų.
Bent jau šito nuoširdžiai tikėjausi. Dar visai neseniai, paveiktas abiejų akių netekties, ketinau išburti bet ką, kas galėtų išsiųsti anapilin tik vieną Batetą. Jei būtų pavykę ir dar likę smarvės, būčiau pasiuntęs jam įkandin vieną iš sargybinių. Likusieji greičiausiai būtų sudoroję mus be jokio vargo, tačiau koks skirtumas?
Dabar, kai atgavau šiek tiek šalto proto, skirtumas taip pat atsirado. Aš vis dar norėjau gyventi ir buvau pasiryžęs padaryti viską kas įmanoma, kad taip nutiktų. Šie plėšikai nebuvo dideli proto bokštai. Taip, jie puikiai sugebėjo išgyventi laukinėje gamtoje, atimti saldainį iš neatsargaus keliautojo ir galbūt netgi apsiginti nuo daugumos priešų, tačiau jie nebuvo tokie organizuoti, ko galėjai tikėtis iš rimto karinio būrio. Šie vyrai buvo purvinų plėšikų gauja – nei daugiau, nei mažiau. Jie netgi neturėjo pastatę nuolatinės sargybos, aklai pasitikėdami savo šunimis ir tuo, kad joks sveiko proto keliautojų būrys nelįs taip giliai į mišką su jais kariauti. Pastarąjį faktą kuo puikiausiai įrodė mūsų saugotas pirklių karavanas. Trys valandos ir jokio ženklo, kad kas nors jotų į pagalbą.

Dabar, kai mintyse dėliojau burto dalis į sklandžią visumą, labiausiai gailėjausi dėl to, kad mokykloje pernelyg rimtai nežiūrėjau į eilėraščių mokymąsi mintinai. Galbūt dabar turėčiau labiau išlavintą atmintį ir taip greitai nepamirščiau burto pradžios, nusikapstęs į jo pabaigą.
Mane taip pat spaudė laikas – radaro kristalas be pertraukos veikė jau maždaug dešimt minučių ir jis buvo ypač svarbus naujam burtui. Netekęs akių, taikytis galėjau tik jo vieno dėka.
Ir Paliveras Bateta nevirins to prakeikto vandens amžinai. Kada nors katilas užvirs, jis išvirins savo sumautas adatas, pagaląs jas ir tada Noilio Krabedos draugas gaus savo „dieviškojo“ kraujo dozę. Turėjau blogą nuojautą, kad net su visais mano patarimais tai geruoju nesibaigs. Rimtai – sumaišykite abejotinos švaros inde trijų žmonių kraują ir tada suleiskite visa tai sau į veną. Nepamirškite žvilgtelėti į laikrodį – jis rodys paskutines jūsų gyvenimo valandas. Kraujo grupės egzistuoja ne veltui.
Žinoma, aiškinti visa tai Batetai nebeliko prasmės – jis jau atėmė abi mano akis.

Pavyko?.. Abu delnuose suspausti kristalai vis dar atrodė lygiai tokie patys, jokių fizinių pokyčių. Beliko išmėginti savo sumanymą praktiškai. Mintyse pasikartojau veiksmų planą, tada peržvelgiau radaro rodomus gyvius.
Pirmiausiai dėmesio nukreipimas ir sąmyšio sukėlimas. Patvoryje įsikūrę šunys atrodė tinkamas pasirinkimas – jie buvo labiausiai nutolę nuo stovyklos centro ir dabar nerūpestingai kedeno vienas kito kailį, rankiodami dantimis blusas. Šiek tiek arčiau sukiojosi du vyrai, veikiausiai neseniai grįžę iš medžioklės. Iš judesių supratau, jog jie išdarinėjo sumedžiotą grobį.
Bateta... jis vis dar sėdėjo prie laužo ir aš nenorėjau jo paversti pačiu pirmuoju taikiniu. Žinoma, tai būtų neapsakomai malonu, bet strategiškai neteisinga. Viskam savo metas... jei tik burtas suveiks.

Vieno iš šunų snukis dabar tviskėjo gelsvais atspalviais tiesiai prieš mane. Atrodė, jog padaras lengvai šypsosi, mėgaudamasis kailio kedenimu. Man netgi jo pagailo, tačiau ne tiek daug, kad keisčiau planus. Tikiuosi, jo dvasia man kaip nors atleis.
Dusyk bakstelėjau amuletą pirštu. Šuns atvaizdą paleidau, susitelkdamas į jį, kaip radaro rodomą tašką. Visai nenorėjau matyti, kaip šiuo metu romus gyvis gauna savo magijos dozę.
„Saldžiai miegok“.
Taškas ūmai krustelėjo iš vietos. Visai nežymiai. Dvi sekundės, trys... Kitas judesys jau buvo kur kas stipresnis. Šuo sutrikęs blaškėsi tarp savo gentainių, jo pratisas cypimas pasiekė urvą ir mano ausis. Abu kalėjimo sargai krustelėjo, nukreipdami žvilgsnius į urvo angą. Reakcija kol kas buvo pernelyg vangi.
Akimirką leidau sau žvilgtelėti iš arčiau ir tuojau pat pasigailėjau. Abi vargšo padaro akys buvo išbestos ir vaizdas vos neapvertė man skrandžio. Burtas veikė, ypač silpni kinetiniai smūgiai formavosi tiksliai ten, kur buvau numatęs. Po vieną kiekvienai nužiūrėtos aukos akiai, tiesiai į vyzdžius.

Stovyklos gyventojai reagavo į triukšmą visi it vienas, tačiau per lėtai. Jei man būtų kas nors nepavykę, ar smūgiai į akis pasirodę nepakankami, vienišas sužeistas šuo stovyklos pakraštyje vargu ar būtų sukėlęs daug įtarimo. Vis dar turėčiau laiko pakoreguoti patį burtą. Mano laimei, to neprireikė.
Susikoncentravau į kitą šunį.
„Saldžiai miegok“ - aiškiai ištariau mintyse. Aktyvuojanti komanda buvo ne tik trumpa, bet ir labai pavojinga. Jei nukreipčiau savo dėmesį į kurį nors įkalintą draugą ir netyčia pagalvočiau apie tai – burtas suveiktų, net jei to visai nenorėčiau. Raksis ne veltui rinkosi ilgas aktyvavimo frazes, apie kurias įprastai nesinorėjo galvoti...
Kai dar vienas aklas šuo ėmė įnirtingai suktis ratu, o tada dar ir trečias, plėšikai ūmai suprato, kad toje pusėje vyksta kažkas bloga. Du jau minėti medžiotojai traukė pažiūrėti iš arčiau. Šį kartą ir man norėjosi žvilgtelėti iš arčiau. Galbūt visgi esu šioks toks sadistas...

Po dar vienos nebylios komandos vieno iš medžiotojų akys išsprogo kraujais it du perpildyti balionai. Deive aukštielninka!.. Veikiausiai būsiu padauginęs. Kuomet kūriau burtą, tikėjausi jog abu bakstelėjimai atrodys lyg būtų atlikti stambiomis adatomis, o ne kaltu ir kūju. Antra vertus, pats smūgis nepasiekė smegenų ir nenudėjo aukos vietoje. Galbūt ir nepadauginau...
Skubiai suradau antrą plėšiką, tik šį kartą pasistengiau žiūrėti iš toliau. Košmarai man ir taip garantuoti.

Dabar abu kalėjimo sargai pašoko nuo suolų, gniauždami ietis. Ant kėdės tebesėdintis Noilio Krabedos bendražygis apsidairė į juos nesuprasdamas, kas vyksta. Šunų cypimą perrėkė du apakinti žmonės ir skaičius dar tik augo.
Likusieji nusitvėrę ginklus dairėsi į mišką, tikėdamiesi puolimo. Paliveras Bateta visu greičiu lėkė į urvą – šito tai nebuvau numatęs. Kaip vienintelis šios stovyklos burtininkas, jis privalėjo suteikti savo žmonėms magišką paramą, tiesa?..
O gal jis ketino kovoti galiniame fronte? Kol jo kolegos dobs nematomą priešą, jis smagiai dobs surištus belaisvius? Sunkiai tikėtina, bet neketinau rizikuoti. Akių neteko dar vienas tolimiausiame paribyje pasimaišęs plėšikas, o tada palaukiau, kol Bateta prisiartins. Jis nusileido į urvą kur kas mažiau šypsodamasis ir kaipmat nusitaikė į Tobarą:
- Uždaryk belaisvį atgal už grotų! - paliepė jam.
Ho! Tai jau ne, mielasis. Šio belaisvio reikėjo ir man pačiam, kad planas sėkmingai pavyktų. Saldžiai miegok!

Paliveras iš pradžių sustojo it įbestas, stverdamasis už veido. Iš jo plačios srėbtuvės ištrūko kažkas panašaus į skausmingą, nuostabos kupiną dejonę. Ir taip – aš jį stebėjau iš LABAI arti, nepaisydamas protestuojančio skrandžio. Gaila, negalėjau pasimėgauti akimirka ilgiau.
Iš pradžių vienas, o vėliau ir kitas sargybinis čiupo sau už akių. Tas, kurį vadino Palpiu, paleido iš rankų ietį. Skubiai peržvelgiau situaciją anapus urvo angos. Aklieji tebeliko savo vietose, apraudodami prarastas akis. Visi kiti rado po užuoglaudą, teoriškai turėjusią apsaugoti juos nuo baubo miške. Dėl viso pikto panaudojau burtą dar vieną kartą, apakindamas toliausiai pasipainiojusį tašką. Tegu dar patriukšmauja.

Šiaip ne taip atsistojau ir apgraibomis žengiau prie grotų. Urve aidėjo trijų žmonių aimanos ir Paliveras jau ėmė reikalauti paaiškinimo, kas čia per velniava vyksta.
- Ei! - atkreipiau į save samdinio dėmesį, iškišęs veidą į tarpą tarp grotų. - Tu gali atsistoti?
Jis iš pradžių nesuprato, bukai spoksodamas į mano sukruvintą veidą. Veikiausiai tikėjosi, jog paslaptinga, visus akinanti jėga tuoj ateis ir jo paties. Gal pati Selėja atlėkė kerštauti už išniekintą savo vaikų kraują?
- Ar gali atsistoti? - pakartojau šiek tiek garsiau, aiškiai tardamas žodžius.
- Erikai? - sujudo Agielė. - Kas darosi? Kodėl tu...
- Galiu, - burbtelėjo belaisvis, kildamas nuo kėdės. Puiku. Jis buvo pakankamai stambus ir tvirtas, kad trumpą laiką apsieitų be rankų.
- Būk ramus, tu neapaksi, - nusišypsojau jam. - Šie trys vyrai įžeidė deivę Selėją, todėl ir neteko savo akių. Tu esi nekaltas ir tau nėra ko bijoti. Dabar būk toks malonus, pasinaudok kojomis ir sukelk visiems trims tiek skausmo, kiek pajėgsi.
- Tai tavo darbas! - ūmai užklykė Bateta, kažkokiu būdu supratęs, kas vyksta. Arba jis tiesiog nusprendė šiaip sau suversti visą kaltę man. Kažkas juk turėjo likti kaltas, tiesa?
Urvo šeimininkas išsitraukė durklą ir ėmė artintis, aklai švaistydamasis juo į šalis. Man tik ir betrūko jo klyksmo priešų užnugaryje. Stovykla vėl sujudo iš naujo. Dalis gaujos gręžėsi atgal į urvo angą.

Samdinys tarsi įgavo naują kvėpavimą. Jis išsišiepė, kiek tik siekė jo veido raumenys. Plėšri ir netgi savotiškai maloni šypsena – nieko bendro su Batetos grimasa. Vyras šiek tiek susimetė į kuprą, atstatė petį į sargybinį, kuris tebelaikė ietį ir po trijų plačių šuolių visu svoriu rėžėsi į šio šonkaulius, nusviesdamas plėšiką į urvo sieną. Neapsirikau. Net ir surištomis rankomis jis buvo pakankamai pavojingas savo amato atstovas.
- Paimkite ietis ir nudėkite tą aklą vaiką! - tebeklykė Bateta, tikėdamasis, jog abu jo pavaldiniai dar gali matyti.
Samdinys kulnu kelissyk išmėgino gulinčio sargo kaukolės stiprumą, tada ėmė sėlinti aplink dėžes, ketindamas užklupti Batetą iš užnugario. Kol kas niekuo daugiau negalėjau jam padėti.  Sugrįžau atgal pas Agielę, nutraukiau jai nuo akių odinį raištį ir sugraibęs jos rankas, ėmiau skubiai brūžinti kristalu virvę. Po kelių sekundžių ši pokštelėjo ir atsipalaidavo, tačiau sudėtinga rišimo technika vis dar tvirtai laikė merginos rankas.
- Kas čia vyksta? - pusbalsiu paklausė Jola, vis dar nematydama situacijos.
- Mes tuoj būsime laisvi. Pakentėk akimirką, - perspėjau, stengdamasis išlaikyti ramų, lygų balsą.
- Bateta... jis aklas. Abi jo akys išmuštos, - tyliai pratarė Agielė, stebėdama situaciją už grotų.
- Tikrai? - sujudo ir Noilis. Supratę, kad kalbėti jiems kažkodėl niekas nebetrukdo, belaisviai ėmė murmėtis tarpusavyje.
- Perpjauk Erikui gerklę, Tobarai! - triukšmavo Bateta, apgraibomis slinkdamas pro dėžes. Jis netgi pamėgino kerėti – ištiesė ranką ir sujudino lūpas. Tačiau tuoj pat šlykščiai susikeikė - aklieji negali kerėti, tiesa? Nejučia šyptelėjau, stebėdamas jo aštrius, neužtikrintus judesius.

Likęs sargybinis jau pats buvo atsitokėjęs po šoko ir dabar graibė žemę, ieškodamas numestos ieties. Mečiau trumpam Agielės virves ir siektelėjau Jolos akių raiščio.
- Jola, ar gali kerėti be rankų pagalbos? - paklausiau. Mergina sumirksėjo, plačiai atverdama akis.
- Aš esu efekto magė, Erikai. Mano kerai geriausiai veikia, kai naudoju savo lanką... o Deive!
Ji žiūrėjo tiesiai man į veidą, pati paskendusi melsvo rašalo ir juodo popieriaus pasaulyje. Taip, aš gražus ir aklas. Priprask.
Grįžau prie Agielės virvių ir šiaip ne taip išnarpliojau jas. Merginos rankos bejėgiškai nusviro.  Ėmiau masažuoti jos krūpčiojančius pečius, stengdamasis paskatinti kraujotaką. Daeva tyliai verkė, žiūrėdama į mano veidą.
- Jei tave tai paguos, aš vis dar žinau, kaip tu atrodai, - pamėginau pajuokauti. - Verčiau sakyk, ar jauti rankas.
- Žemiau alkūnių... beveik nieko, - šniurkštelėjo ji.

Batetos riksmai ūmai nutrūko ir jis kriuktelėjo krisdamas, nublokštas į purvą stipraus smūgio į nugarą. Samdinys ketino dar kartą panaudoti kulnus vietoje kūjo.
- Pasistenk šito nenudėti! - pasakiau jam. - Tas vienas yra mano!
Dar viena herojiška frazė iš kino filmo, tik šį kartą pasijutau DAUG geriau. Pasirodo, veikia.
- Tu... tu juos matai? - trumpam pamiršo ašaras Agielė.
- Aha.
- Kaip?.. Kas čia vyksta, Erikai?
- Argi nesakiau, kad deivė Selėja atėjo pakerštauti bei pasišvaistyti kumščiais?
- Tikrai?
- Ne, - atsidusau. - Bet patikėk, kol kas teisybę paaiškinti šiek tiek sudėtinga, todėl draugiškai laikykime tai Selėjos darbu.
Ji atsargiai sujudino rankas, kilstelėdama jas sau prieš akis. Pirštai bei riešai atrodė nesveikai balti, alkūnės vos lankstėsi. Dar šiek tiek patryniau jos odą, tada apgraibomis žengiau prie Jolos.
- Atrodo, mums prireiks daugiau laiko, kol atgausite rankas, - sumurmėjau. - Nejudėk,  perpjausiu virves.

Sargybinis aptiko ietį ir pakilo nuo žemės, nukreipęs ginklą maždaug į Batetos pusę. Jis girdėjo mano ankstesnį šūksnį ir jau suprato, kad samdinys dirba juodą darbą už mane. Šis vėl tykiai suko ratą aplink dėžes, ketindamas savo progą išnaudoti tinkamai. Plėšikas Plačioji Šypsenėlė jau gulėjo be sąmonės, veidu į purvą.

Keli smalsūs taškai pernelyg prisiartino prie urvo angos. Plėšikai girdėjo bruzdėjimą viduje ir ketino įsitikinti, kad jų užnugaris vis dar yra saugus. Du ginkluoti kardais ir skydais, vienas su ietimi ir paskutinis meiliai glostė kirvio pentį. Mano planas dėmesiui nukreipti jau buvo įvykdytas. Naujas planas – įtikinti visus, jog mūsų urvas – pati tikriausia blogio irštva.
Nusitaikęs į minėtus smalsuolius, mintyse palinkėjau jiems saldaus miegučio ir keturi vyrai vienas po kito atsisveikino su savo žlibėmis. Dar daugiau triukšmo. Ir aš pamečiau skaičių, kiek kartų kristalas jau buvo panaudotas. Beliko tikėtis, kad jie ten nesugalvos pulti būriu.

- Kas ten vyksta?.. - sumurmėjo Jola, įdėmiai stebėdama urvo angą. Virvė nutrūko ir aš ėmiau vynioti ją nuo merginos riešų. Agielė dar vis tebežiūrėjo į savo baltas rankas, tarsi stengdamasi atgaivinti jas žvilgsniu.
- Kažkas juos... apakina, - sumurmėjo Bivilis, ramstydamas sieną kitapus Jolos. - Ką tik keturi plėšikai neteko akių, tik nesuprantu, kaip. Aplink stovyklą nėra nė vieno pašalinio žmogaus...
- Palauk, tu vis dar turi mano kristalą? - susipratau.
- Jie man numovė tik batus, - išsišiepė jis. - Kojines paliko.
- Gal matai atvykstantį pastiprinimą? - paklausiau viltingai. Bivilio „radaras“ tebesiekė visą kilometrą.
- Ne, - atsiduso jis, stengdamasis atsisėsti patogiau. - Dar ne.
- Jie mus paliko, tiesa? - atsidusau.
- Jei būtų palikę, Tespa susirastų mus viena, - sukando dantis Jola. - Ji nepaliktų mūsų šitaip. Aš ja pasitikiu. Greičiausiai kelyje nutiko kažkas nenumatyta...

Triukšmas už nugaros bei šalia dvelktelėjęs oras privertė nukreipti dėmesį į likusį sargybinį. Šis sugrūdo vidun savo ietį, taikydamasis į mano balso pusę. Gal tikėjosi prieš mirtį įvykdyti Batetos įsakymą? Kritau ant žemės ir apgraibomis apsiverčiau ant nugaros. Neturėjau supratimo, ar ginklas į ką nors pataikė, tik iš sargybinio pozos galėjau maždaug nustatyti, kur buvo durta. Samdinys pagaliau nutykojo progą ir įsibėgėjo, ketindamas atkištu petimi pavaišinti paskutinį sąmonės nepraradusį urvo sargą. Tobaras stūgtelėjo, gavęs savo skausmo dozę. Regis, jis vis dar nepaleido ieties. Samdiniui ūmai pasidarė šiek tiek riesta. Netgi aklas, Tobaras jį vis dar galėjo sužeisti. Šioje situacijoje niekuo negalėjau padėti, nes mano burtas taikėsi tik į akių vyzdžius, o Tobaras jų nebeturėjo. Antra vertus, jis įgavo naują užsiėmimą ir paliko mane ramybėje.
Skubiai apžvelgiau stovyklą. Du lankais ginkluoti plėšikai artinosi prie urvo angos, turbūt tikėdamiesi įveikti vidinę problemą per atstumą. Spėjau, kad jie vis dar neketino prarasti urve paliktų dėžių su įvairiomis gėrybėmis. Skubiai palinkėjau jiems saldžių sapnų ir gerokai aprimę klyksmai dėl pamestų akių prasidėjo iš naujo. Likusieji pagaliau pasidarė atitinkamas išvadas, o aš mintyse suskaičiavau, kad būsiu panaudojęs apakinimo kristalą gerokai daugiau nei tuziną kartų. Tai jau buvo pavojinga riba - neturėjau jokio patikimo būdo nustatyti krūvio likutį. Kitas kristalo panaudojimas galėjo būti paskutinis ir galbūt lemiamas.

- Jola, kaip rankos? - sugrįžau prie pagrindinio darbo.
- Silpnos. Labai niežti, - iškvėpė ši. Mergina kartu su Biviliu buvo paskutiniai du, kuriuos supančiojo. Teoriškai, jų rankos turėjo būti pačios „gyviausios“. Tai dar nereiškė, jog Agielei nesuteiksiu pirmenybės.
- Gali judinti?
- Šiek tiek...
Agielė viltingai tebežiūrėjo į savąsias, vis dirstelėdama į kovą, vykstančią kitapus grotų. Nėra tikslo klausti. Nuslinkau prie Bivilio ir niuksais įtikinau jį pasisukti šonu.

Pagaliau Tobaras neteko ginklo, kai šis įstrigo tarp grotų ir buvo išmuštas  taiklaus priešininko spyrio. Samdinys palenkė galvą ir it koks bulius nėrė į priekį. Ir buvo pasitiktas atstatytu petimi. Abu vyrai susikibo ir nusirito grindimis, o tai jau nežadėjo nieko gero. Samdinys negalėjo naudotis rankomis. Tobaras tuo kaipmat pasinaudojo - apsivijęs samdinio kaklą ėmė jį smaugti.
- O ne... - pro sukąstus dantis ištarė Jola, stebėdama reginį.
- Dantis! Naudok dantis, jei gali! - ragino draugą Noilis Krabeda.
Palikau Bivilio virves ramybėje ir sugraibiau jo kojas.
- Kurioje kojinėje kristalas? - paklausiau.
- Ką?.. - netekęs akių raiščio, jis buvo užsiėmęs beviltiškos dvikovos stebėjimu.
- Kurioje kojinėje kristalas, kary?
- Aa... dešinėje.
Bet aš jau pats užčiuopiau, nuslydusį ties kulnu. Nekantriai iškrapščiau ir sugniaužiau delne, kitame suspaudęs Raksio šukę. Išvalymas. Tada nauja programa, kuo paprastesnė. Jau girdėjau, kaip samdinys kiša lauk liežuvį. Tobaro iškreiptas baltas snukis suspindo juodame radaro pasaulyje.
- Mirtis, - burbtelėjau.
- Kah! - atsakė jis man. Ir pranyko iš regėjimo lauko, tapęs paklusniu lavonu. Girdėjau, kaip jo galva dunksteli į žemę, prakiurdyta itin galingo smūgio į pakaušį. Mano laimei, ištiškusiomis smegenimis galėjo grožėtis tik tie, kurie dar turėjo akis. Daugiau košmarų nenorėjau.
Samdinys vis dar buvo matomas – reiškia, gyvas, tik gerokai apdujęs. Skubiai išvaliau kristalą. Burtas buvo taip prastai apsaugotas, kad bet kurio kito žmogaus ištarta „mirtis“ galėjo aktyvuoti jį iš naujo. Stebuklas buvo jau vien tai, kad sugebėjau jį suformuoti ir patalpinti per neįtikėtinai trumpą laiką. Vis dar neketinau prarasti vienintelio sąjungininko anapus grotų.

- Jola, ar gali pasiekti ietį? - paklausiau, grįždamas prie Bivilio virvių.
- Mano rankos dar labai silpnos, tačiau pamėginsiu, - pasakė ji. - Tai buvo tavo darbas... Daugiau niekas iš mūsų negalėjome išburti nieko panašaus! Bet... tu visą laiką buvai nusisukęs...
- Erikai, ar tu gali kerėti būdamas aklas? - prisidėjo prie choro mano archonė.
- Jei pasakysiu „taip“, ar paliksite mane ramybėje, kol ištrūksime iš šio urvo? - atsidusau. - Mielai viską papasakosiu, tačiau stovykloje mūsų laukia dar keturiasdešimt trys priešai. Ir dar šešiolika šunų. Jie visi nesėdi vietoje ir man sunku kalbėti, pjaustyti virves bei stebėti juos tuo pačiu metu.
- Gerai... - sušnabždėjo Agielė, nenuleisdama nuo manęs akių. Jos rankos vis dar atrodė bejėgės ir mane kankino bloga nuojauta. Bivilio pirštai krutėjo po virvėmis man dar neįveikus jų. Gal Melrikas pernelyg susijaudino rišdamas merginą ir patempė per daug?.. Pala, o kur iš viso tas Melrikas? Bateta jį pasiuntė miegučio, bet vargu ar milžinas miegos, kai visi bruzda tarp palapinių nežinodami, iš kurios pusės priešai puola.

Dabar plėšikai laikėsi nuo urvo per labai pagarbų atstumą. Lygiai toks pats atstumas išliko ir nuo tvoros, kur akli šunys liko savo vietose, o likusieji pasklido po teritoriją, aikštingai ieškodami šeimininkų paguodos. Deja, šeimininkai patys neturėjo žalio supratimo, kas vyksta.

Jola ištiesė ranką už grotų ir blankus ieties koto siluetas sužibo jos pirštuose. Mergina prisitraukė ginklą abiem rankomis ir įspraudė jį tarp alkūnės ir šono. Tada paliepė po grumtynių  atsipeikėjusiam samdiniui pasiridenti arčiau ir atkišti rankas.
Mūsų darbas šiek tiek paspartėjo. Kai išlaisvinau Bivilį ir įpusėjau Heidės virves, šis atgavo jėgas pirštuose ir pats griebėsi darbo. Būtent tuo metu Agielė ėmė giliau kvėpuoti ir jos veide nušvito palengvėjimo kupina šypsena. Jos rankos ėmė atsigauti.
- Tęskite be manęs, - perspėjau abu karius, grįždamas pas savo archonę. Įsitaisęs prieš Agielę suėmiau jos rankas ir ėmiau jas masažuoti. Abu girdėjome prislopintas aklųjų aimanas. Jie pasimetę slampinėjo tarp palapinių it zombiai.
- Keturiasdešimt trys priešai? - sušnabždėjo mergina. Linktelėjau. - Ar mums kas nors gresia?
- Kol kas ne. Jei tik jie nesugalvos kokio nors labai protingo plano.
- Erikai, aš... - jai vėl ėmė kauptis ašaros ir jos pačios įsivaizduojama kaltė. Įbrukau savo vėrinį tarp nusilpusių archonės pirštų.
- Viskas gerai, - patikinau ją. -  Kol mes laukiame, pamėgink įkrauti šiuos. Man jų labai reikės. Pasistenk neišvalyti.
- Tai... tai mano kaltė... - sumurmėjo ji.
- Ir dar šitą, - iškrapščiau iš kojinės „radarą“. Įbrukęs jį merginai į kitą delną, pasistengiau neatplėšti paskutinio piršto – maža ką plėšikai sugalvos per tą laiką.
Agielė garsiai įkvėpė, pati pajutusi burto poveikį.
- Tiek daug... gyvų būtybių, - sumurmėjo netrukus, apsipratusi su vaizdiniais mintyse. - Geltoni – tai žvėrys?
Linktelėjau.
- Matau šunis... ir vieną stambų paukštį medyje, - dairėsi po tuštumą mergina. - Balti yra žmonės, bet... kodėl Jola mėlyna?
- Nes ji sugeba kerėti. Tu taip pat atrodai mėlyna... Palauk, o kokios aš spalvos? - susidomėjau. Radaras nerodė jį naudojančio žmogaus.
- Baltas.
Haaa, o aš tikėjausi, kad bent dryžuotas būsiu. Nieko tokio. Kaip nors išgyvensiu ir toks. Ne pirmas kartas...
- Jų tiek daug, - murmėjo mergina.
- Tau tereikia įkrauti kristalus ir mums pavyks, - nusišypsojau, glostydamas jos rankas. - Neprarask optimizmo.
Bivilis mano užnugaryje dirstelėjo per petį. Jola taip pat suraukė kaktą, dėbtelėdama į mano pusę. Atsidusau.
- Optimizmas – tai kai žinai, jog vakare sėdėsi prie laužo ir atsipalaidavęs gersi vyną, nors vis dar esi gilioje šiknoje ir kažkas labai trokšta nuleisti tau kraują, - paaiškinau.

Noilis Krabeda prunkštelėjo ir ėmė garsiai juoktis. Jis pats nė neįtarė, tačiau jo juokas visai šauniai sklido už urvo ribų ir jį išgirdę plėšikai ėmė neramiai kuždėtis tarpusavyje.


* * *

Dar po dešimties minučių mūsų viltys išgyventi išaugo iki padebesių. Agielė pagaliau ėmė valdyti pirštus, įkrovė visus kristalus ir aš žinojau, jog blogiausiu atveju sugebėsiu apakinti daugiau nei tuziną pačių aršiausių priešų, bei ištaškyti smegenis dar dviem ar trims – paskutinį burtą atkūriau iš naujo, su gerokai saugesnėmis naudojimo sąlygomis. Regis, pagaliau išlavinau šiokius tokius kristalų magijos įgūdžius – bent jau „jungiklį“ galėjau įkerėti į bet kurį kristalą užsimerkęs.
Užsimerkęs, haha!.. 
Nejuokinga...

Jola su trimis savo būrio kariais atgavo rankų miklumą ir įveikė abu durų skląsčius. Netrukus mes atgavome batus ir viršutinius rūbus. Mergina netgi surado savo numylėtą lanką, įkištą tarp dėžių kartu su kitais ginklais. Jos strėles buvo išsidalinę plėšikai ir dabar ji ieškojo pakaitalo. Bivilis nutvėrė patį pirmą užmatytą kardą, o Nortas ir Heidė nusprendė kol kas apsieiti su ietimis. Rankų laisvę atgavęs Noilio bendražygis (pasirodo, jį vadino tiesiog Medžiotoju) tupėjo prie urvo angos su tomahauku glėbyje ir stengėsi įžiūrėti, kas vyksta lauke.
Visi kiti kol kas kentėjo pragaro kančias, jausdami sugrįžtančią į rankas gyvybę. Iš viso dvylika žmonių, jei neskaičiuosime prisvaiginto Batetos. Jo draugužis Palpis neteko gyvybės tą pačią akimirką, kai Medžiotojas susirado sau tomahauką ir išmėgino jį į sargybinio galvą. Bateta liko gyvas tik todėl, kad aš paprašiau jį atiduoti į mano rankas, tačiau dabar pats gerai nežinojau, ką su juo norėčiau padaryti. Man pakako ir to, kad atėmiau jo akis. Antra vertus, Agielė jautėsi turinti savo nebaigtų reikalų ir jos spinduliuojama neapykanta man šiek tiek trukdė susikaupti. Mergina pasisavino Batetos durklą, surado sau dar vieną peilį ir iškrausčiusi bepročio kišenes paliepė Nortui su Biviliu pririšti jį prie to paties stalagmito, ant kurio tebestovėjo indas su stebuklingu krauju.
Aš sėdėjau ant suolo, stebėjau bruzdėjimą stovykloje ir leidau Daevai atlikti bent šiokias tokias  šeimininkės pareigas. Mergina nuvalė kraują nuo mano veido, tačiau liesti akių jai neleidau. Žaizdas ir taip diegė – galbūt netgi labiau nei iš pradžių. Atrodė, jog oda aplink akis pamažu tinsta. Man reikėjo specialisto pagalbos ir oloje šiuo metu nebuvo nė vieno. Norėjau gerti ir jaučiausi šiek tiek apsvaigęs. Vyliausi, kad artimiausiu laiku neprarasiu sąmonės.

Bateta sujudėjo, išleisdamas ploną, tylų garsą. Jis pamėgino pajudinti rankas, tačiau šios buvo surištos. Ketino linktelėti į priekį, tačiau jo kaklas buvo apsuktas virvėmis ir pritvirtintas prie stalagmito.
- Mmm... kasss?.. - suvapėjo jis.
- Radau, - atsitiesė Jola, keldama neryškių kontūrų objektą, panašų į... taip, tai buvo strėlinė su strėlėmis. - Prastai pagamintos, tačiau geriau nei nieko.
Bateta pastatė ausis, pasuko galvą į garso pusę ir staiga ėmė muistytis iš visų jėgų, mėgindamas virvių stiprumą. Keisčiausia atrodė tai, kad jis vis dar šypsojosi. Tik ne taip plačiai, kaip pirma. Iš jo gerklės išsprūdo žemas, trūkčiojantis juokas. Tikras beprotis – nei pridėsi, nei atimsi. Agielė žengė arčiau belaisvio, priklaupė ir krumpliais sušėrė Batetai į veidą. Šis kriuktelėjo ir liovėsi skleidęs šiurpą varančius garsus, plačiai išsiviepęs nuo ausies iki ausies.
- Žinau, žinau, - pratarė laižydamasis. - Jūs dabar pakartosite viską, ką jums padariau. Kaip baisu! Kaip man nesiseka! Sėkmė dabar jūsų pusėje, tiesa?
Agielė stebėjo belaisvį primerkusi akis, tačiau nepratarė nė žodžio. Nė vienas iš mūsų neturėjome ką jam pasakyti. Bateta neturėjo jokių svarbių paslapčių. Jis buvo plėšikas, greičiausiai pasmerktas mirti paties imperatoriaus įsakymu. Ir dar jam buvo nuvažiavęs stogas.
- Mmm... - jis pajudino kojas, braukdamas batais purvą ir trūktelėjo nosimi orą. - Mes vis dar toje pačioje vietoje... Ar mano vyrai neleidžia jums pasprukti? Mano šunyčiai saugo urvą ir neleidžia jums išeiti? Ką gi... Čia nėra jokio maisto, jūs pasmerkti dvėsti iš bado, hehehe!..
Dar vienas smūgis. Agielė liko tupėti prieš belaisvį, kantriai laukdama kitos progos.
- Erikai... mušiesi kaip merga, - apsilaižė Bateta. - Palauk... kai mačiau tave paskutinį kartą, buvai aklas. Ar tai reiškia, jog mane lupa tavo mergaitė? Žinai, kai mano vyrai perpjaus tavo draugų gerkles, pasirūpinsiu, kad ji liktų pati paskutinė. Pažiūrėsime, kiek ilgai ji ištvers, aptarnaudama kiekvieną iš mūsų! Ypač Melriką. Melrikas ją suplėšys į gabalus, hehe! MELRIKAI!! Pribaik juos visus! Paskandink visus iki vieno! Pulkite visi iš karto ir perpjaukite jiems gerkles!! - ūmai užklykė Bateta per visą urvą ir ko gero visą stovyklą. Jo karo šūkis ūmai peraugo į skausmingą vaitojimą – Agielė suvarė durklą į puspročio koją.
- Kad tave kur demonai... jie pajudėjo, - šūktelėjo Medžiotojas nuo urvo angos. - Išgirdo šitą žiurkę ir dabar ateina!
- Matau, - atsidusau, įjungdamas abu „kovinius“ kristalus. - Kas nors užkiškite Batetai burną!
Agielė sugrūdo belaisviui tarp dantų skudurą, tada ištraukė durklą iš kojos. Pusprotis dusliai sukosėjo, dejuodamas iš skausmo.
- Mums nereikėjo jo palikti gyvo, - murmėjo Jola.
- Anksčiau ar vėliau būtų tekę su jais susiremti, - trūktelėjau pečiais. 

Plėšikai, regis, nusprendė pasinaudoti Batetos paskatinimu ir dabar patys skatino šunis bei vienas kitą. Kadangi keturkojai įtikinėjimams pasidavė nepalyginamai greičiau, jie ir buvo patys pirmieji, kurie ėmė artintis. Jiems iš paskos įsidrąsinę krutėjo beveik tuzinas vyrų... Palauk, kažkas čia buvo ne taip.
Maždaug aštuoni plėšikai patraukė visai į kitą pusę ir netrukus pranyko iš mano radaro. Išsigando ir spruko? Gal sugalvojo naują planą?
Šiaip ar taip, neturėjau kada sukti galvos. Artinosi trylika šunų ir dar beveik tiek pat žmonių. Tiek pirmieji, tiek antrieji jau buvo susipažinę su aklumo burtais, todėl nusprendžiau išmėginti naują bauginimo strategiją.

Arčiausiai prisiartinusio šuns galvą prakiurdė smūgis iš viršaus ir likusieji akimirkai stabtelėjo bei įsitempė, stengdamiesi pajusti pavojų. Labiausiai atsilikęs plėšikas tikriausiai jautėsi drąsiausiai – kol neatėjo jo eilė. Tada jis nebejuto nieko, o jo kolegos pastėrę dairėsi po smegenimis nutaškytą žemę (šioje vietoje man teko pasitelkti vaizduotę). Ar tebeturėjau galimybę smogti trečią kartą? Jei ir taip, nusprendžiau ją pasilaikyti juodai valandai, stipriau sugniauždamas aklumo burtų kristalą.
Du, trys šunys vienas po kito atsisveikino su akimis, likusieji pagaliau pajuto paniką ir ėmė sklisti į visas puses. Taip pat ir į urvo pusę. Kai panašus triukas ėmė kartotis tarp mūšiui nusiteikusių vyrų, šie sureagavo kur kas kryptingiau. Drąsiausi suriaumojo nesavais balsais ir visu greičiu pasileido prie angos palaikyti šunims kompanijos. Likusieji spruko tolyn, bijodami netekti akių. Aklieji tuo tarpu zombinėjo vietoje, kol kas neatsirinkdami pasaulio šalių ir savo emocijų.
- Ateina! - sušnypštė Jola, paleisdama strėlę į...
Vienas iš šunų pranyko. Kiti du pastatė šerį, griebdamiesi bauginimo strategijos. Įspraudusi tarp pirštų, Jola laikė dar dvi strėles, kurias su neįtikėtinu miklumu paleido skrieti į vieną iš šunų bei į žemyn tebesileidžiantį vyrą. Šis kėlė savo lanką, tačiau nespėjo nusitaikyti. Jo strėlė taukštelėjo kažkur į lubas ir nukrito šiapus olos. Likęs šuo jau lėkė artyn, ketindamas įsikibti pirmam pasitaikiusiam į gerklę. Ir tuojau pat prarado abi akis. Urvą užliejo graudus cypimas.
- O Deive... - sumurmėjo Agielė, užsimerkdama. Puikiai ją supratau.
Leidosi dar keturi plėšikai ir aš skubiai atsirinkau tuos, kurie turėjo galimybę šaudyti. Vieną burtą sunaudojau veltui, nes Jola kartu su Agiele irgi atsirinko tuos pačius. O tada jau buvo miklumo klausimas, kurio iš mūsų ginklai ar burtai juos pasieks pirmiau. Bivilis pasitiko kardu ginkluotą plėšiką... ir vos neprarado savo akių. Jau tariau mintyse aktyvavimo frazę, nukreipęs dėmesį į jo siluetą. Laiku spėjau permesti mintis prie toliau esančio ietininko, užsimojusio sviesti savo ginklą. Mano burtas ir Jolos strėlė pakirto jį tuo pat metu. Bivilis tuo tarpu nuskėlė savo priešininko kardo ašmenis, tada kitu smūgiu perskrodė jį iš viršaus į apačią. Mano nelaimei, šis dar kelias sekundes išliko gyvas, pademonstruodamas savo naują... formą. Atlošiau galvą, trumpai sudejuodamas. Košmarai man ir taip garantuoti, kas toliau?

- Kol kas baigta, kiti atsitraukė, - atsidusau. Man skaudėjo galvą. Galbūt tai buvo „radaro“ poveikis.  Naudojausi juo daugiau kaip tris valandas ir vienintelės pertraukos buvo tada, kai baigėsi magija.
Jola paleido strėlę į apakintą šunį, užbaigdama šio kančias.  Bateta kažką sumurmėjo per skudurą, tarsi reikalaudamas paaiškinimo.
- Beje, maždaug aštuoni plėšikai pasitraukė iš stovyklos, - informavau visus. - Turbūt tai reiškia, jog mums sekasi.
Bateta gūdžiai susijuokė per skudurą. Agielė žengė prie jo ir skėlė dar vieną antausį. Tada ištraukė burnos kaištį, stverdama už ausies:
- Kas tau taip linksma?
- Jums galas, - kikeno Bateta. - Visiems iki vieno. Galas! Hehehmmm...
Daeva sugrąžino skudurą atgal.
- Manau, aš jau žinau, ką su juo galėtume padaryti, - garsiai svarsčiau. - Vis dar turime jo surinktą kraują ir adatas. Ir panašu, jog mūsų belaisvis kraujuoja iš skylės kojoje. Jis praranda kraują. Galėtume jam supilti šiek tiek daugiau, kad taip greitai nemirtų.
- Palauk! - ūmai pasišiaušė Jola. - Tai... tai juk mūsų deivės išniekinimas! Ar tu siūlai kartoti tą patį, ką jis ketino padaryti?
- Tas kraujas vargu ar turi kokios nors galios, - papurčiau galvą. - Bateta taip galvojo, nes jam trūko žinių. Giminystės ryšiai neslypi kraujyje, tai per daug paprasta, kad būtų tiesa. Taigi, aš siūlau atlikti jo paties eksperimentą ir visiškai tuo įsitikinti. Lažinuosi, kad tas kraujas jį pribaigs vietoje. Galėsi tai laikyti pačios Selėjos kerštu, - pasukau veidą į Jolos pusę.
Karė vis dar abejojo, lengvai purtydama galvą.
- O jei tai tiesa? Jei Bateta įgaus daugiau...
- Galios? - pertariau ją. - Jis ir taip yra burtininkas, koks skirtumas?
- Aš sutinku su Eriku, - tyliai pasakė Agielė, čiupdama vamzdelius su adatomis. - Jei šis kraujas iš tiesų pražudys Batetą, tuomet mes tiksliai žinosime, jog mums nereikia bijoti ir kitų, kurie kada nors sugalvos pakartoti tokį bandymą.
- O jei pavyks? - neketino nusileisti Jola.
Paliveras vėl sukikeno per skudurą. Nežinojau, ko jis taip džiūgavo ir man tai nepatiko. Agielė žvilgtelėjo į savo pavaldinę.
- Jis vis tiek mirs, - trūktelėjo pečiais. - Galėsi jį pati pribaigti.
- Nepavyks, - pasakiau tvirtai. - Mums reikėtų ruoštis. Tebeturinčių akis priešų liko ne taip ir daug. Kiek iš jūsų atgavote rankų jautrumą?

Hmm... beveik visa žvalgų komanda. Moteris randuotomis rankomis vis dar tebesėdėjo, liūdnai žiūrėdama į delnus. Pakilęs pamėginau prisiartinti prie jos ir vos neparvirtau, užkliuvęs už lavono. Prakeiktas nelygus reljefas...
- Duok abi čionai, - atsiklaupiau šalia samdinės. Ši nežymiai atšlijo. - Tave surišo pirmą, tiesa?
- Taip, - atsiliepė ji, stebėdama mano akis. Arba tai, kas liko iš jų. - Tu iš tiesų mane matai?
- Ryškiai ir aiškiai, - apgraibomis suėmiau jos riešus ir pajutau atsigaunančią kūno šilumą. - Nematau tik žemės paviršiaus ir visko, kas nėra gyva. Augalų taip pat...

Užsikirtau išvydęs, kaip Agielė sugrūda adatą Batetai į ranką – ir dar labai toli nuo bet kokios kraujagyslės. Jai rimtai reikėjo pasipraktikuoti. Antra vertus, pacientas neturėjo teisės labai prieštarauti. Jis ėmė įnirtingai kramtyti skudurą, murmėdamas iš skausmo.
- Visko, kas nėra gyva... - tyliai pakartojo karė. Tada ji išplėtė akis. - Ar tai reiškia, kad tu mus regi be... be drabužių?
Visi sutartinai dėbtelėjo į mane. Tarsi suvokę savo įsivaizduojamą nuogumą.
- Ne, esu tikras, jog esi tinkamai apsirengusi, - patikinau moterį, masažuodamas jos rankas. - Bet turiu pripažinti, jog idėja nebloga...
- Aš tave prikalsiu prie stalo, jei išbursi ką nors panašaus! - aštriai sureagavo Agielė.
- Pikta, nuobodi archonė, - subambėjau. - Šiame pasaulyje ir taip maža linksmybių, o tu atimi iš manęs net ir šansus.
- Tu tebeturi visus šansus, - atsikirto ji. - Tik pranešu apie galimas pasekmes.
Noilis Krabeda išsišiepė nuo ausies iki ausies. Niūri atmosfera urve šiek tiek prasisklaidė, tik Batetos skausmingas niurzgėjimas priminė, jog mūsų dar laukia paskutinė kova. Plikis ėmė blaškytis, pasukęs veidą į styrančios adatos pusę.
- Kas jam yra? - suniurnėjo Agielė.
- Ištrauk skudurą ir paklausk, - pasiūlė Noilis pusiau juokais.
- Kaaah! - išsprūdo iš Palivero gerklės, vos tik mergina pašalino kaištį. Jis ėmė kriokti sulig kiekvienu iškvėpimu. Išleidęs kelis tokius garsus nusprendė, jog laikas pradėti kikenti.
- Galia! - juokėsi. - Jaučiu neišpasakytą galią, plūstančią mano gyslomis! Jums visiems tuoj bus galas! Hehehe!
- Prakeikimas! - Jola stvėrė lanką ir įtempė strėlę greičiau nei būčiau spėjęs mirktelėti.
Samdinės blyškios rankos įsitempė mano delnuose. Geras ženklas.
- Jis meluoja, - pasakiau, tęsdamas masažą.
- Neketinu suteikti jam daugiau šansų! - prašnypštė Jola. Trūktelėjau pečiais.
- Daryk ką nori, bet jis tikrai meluoja. Pažiūrėk į jo veidą.
- Galia... - murmėjo Bateta, sukiodamas prakaitu aptekusį veidą į šalis. - Skausminga galia, labai... labai skausminga galia. Jums visiems galas. Jūs visi mirsite šiame urve. Kraujas patvins ir jūs visi jame paskęsite...

Ūmai visi išgirdome tolimą dundesį. Tarsi audra siautėtų ties horizontu.
- Kas čia buvo? - sumurmėjo Noilis Krabeda.
- Dangus giedras. Ne griaustinis, - atsiliepė Medžiotojas nuo urvo angos. Jis rinko strėles ir kitą plėšikų atneštą turtą. Jola dar labiau suspaudė lanką, nenuleisdama akių nuo Batetos, kuris vėl ėmė kikenti.
Stovyklos gyventojai ūmai sukruto, vienas po kito pajudėdami šiek tiek į vieną pusę. Į tą pačią, kur anksčiau pranyko aštuoni plėšikai. Lioviausi masažavęs samdinės rankas ir atsistojau, apimtas negeros nuojautos. Ar galėjo dundesys ir tie aštuoni būti kaip nors susiję? Jei taip – ką tokio reiktų nuveikti, kad tai paveiktų mus, sėdinčius akmeniniame urve ypač storomis sienomis?
- Kažkas vyksta, - perspėjau visus kitus. - Ruoškite ginklus ir... ir man reikia iš naujo įkrauti kristalus.
- Paaiškink, - Jola vis dar nenuleido strėlės, nukreiptos į belaisvį. Bateta kratėsi visu kūnu, užvertęs veidą į viršų. Jo skleidžiami garsai nepanašėjo nė į vieną anksčiau girdėtą.
- Manau, jog anksčiau pasišalinę aštuoni vyrai gali būti susiję su trenksmu, kurį girdėjome. Tik dar nežinau, ką jie padarė. Stovykloje esantys kažko laukia. Gal turite idėjų?
Noilis stvėrė kuoką iš dėžės ir kelis kartus ja pamojavo. Agielė pagaliau paliko Batetą ramybėje ir prisiartino prie manęs, siekdama kristalų ant mano kaklo.
- Šio urvo sienos pakankamai tvirtos, - abejodama įvertino Jola. - Man tik nepatinka, kad mes esame žemiau žemės paviršiaus. Kita vertus, šlaitas puikiai saugo mus...
- Krauuuuujas patviiiiins, - kraupiai uždainavo Bateta. - Priešus paskandiiiiins...
Neištvėrusi Jola atleido templę ir strėlė susmigo belaisviui į akiduobę. Urve tapo tylu it kape.

Šioje tyloje mes ir pajutome vis augančius virpesius po kojomis, su kuriuo stiprėjo ir žemas, agresyvus grumėjimas. O po akimirkos uola sudrebėjo, lyg gavusi titanišką smūgį. Man į galvą kažkas smogė ir aš kritau ant žemės, iš paskutiniųjų stengdamasis nepamesti krypties bei sąmonės.
Dar akimirksnis ir viduje kilo pats tikriausias sąmyšis. Po mano kojomis kaupėsi vanduo. Man į nugarą švirkštė vandens srovė... iš kur ji atsirado? Tada pajutau, kaip iš niekur atsiradusi banga kerta į šoną, blokšdama į mane ne tik vandenį, bet ir įvairius daiktus.
- Jie sugriovė užtvanką! - perrėkė Agielė pragarišką dundesį, stverdama mane už peties ir statydama ant kojų. - Ši prakeikta uola stovi upės vagoje!
Tai bent nušvitimas – nei pridėsi, nei atimsi... Apgraibomis nutvėriau grotų strypą, Agielė čiupo kitą ir įsikabino į mano marškinius laisva ranka. Visi urve esantys glaudėsi prie sienų, išblaškyti į visas puses. Jei teisingai supratau, vanduo plačiu sūkuriu gan greitai kilo į viršų. Ir tai negalėjo būti švarus vanduo, su trenksmu atšlavęs viską, kas susikaupė tarp užtvankos ir uolos.
- Jei mes dabar išsiveršime lauk, mums galas, - išgirdau šalia įstrigusią Jolą. - Srovė per daug stipri, kad nusilaikytume ant kojų. Ar gali ką nors padaryti, Erikai?
- G... gerai, - sukalenau dantimis, ieškodamas tinkamo kristalo. Dusyk bakstelėjau pirštu ir pamėginau pamiršti fizinius pojūčius, susitelkdamas į stovykloje krutančius plėšikus.
Jie dabar kantriai laukė, tykodami paties pirmo, įveikusio upės srovę ir išlipusio ant kranto. Melrikas irgi ten stovėjo, iškėlęs ietį bei išvertęs akis. Nusitaikęs į jį ištariau aktyvuojančią frazę ir... nieko nenutiko. Palauk, ne tas kristalas? Skubiai sumurmėjau kitam kristalui skirtą frazę ir milžinas išnyko iš radaro lauko, pasėjęs savo smegenis po visą pakrantę. Vanduo jau pasiekė mano juosmenį ir nesiliovė kilęs. Nežinau, kokioje kalnų oloje jį laikė iki šiol, tačiau vanduo atrodė velniškai šaltas. Agielė taip pat kaleno dantimis.
Skubiai suradau kitą taikinį. Vos spėjau ištarti mintyse žodžius, kai į mudu atsitrenkė kažkas kietas. Dėžė?.. Vandens sūkurys blaškė po urvą visus lengvesnius daiktus, neleisdamas susikaupti.
- Erikai! - paragino mane Jola.
- Palauk, m... man reikia laiko, - atsiliepiau.
- Šis urvas tuoj atsidurs po vandeniu, - panikavo Agielė.
- Rimtai? - atsitokėjau. - M... mes esame taip giliai upės vagoje?
- Sprendžiant iš to, ką matau anapus įėjimo į urvą, mes tikrai atsidursime po vandeniu, - patvirtino Jola.
- Ar mes galime pasiekti urvo angą?
- Taip, bet jei mėginsime veržtis į krantą, tuomet be smarkių nuostolių niekaip.
- Užmirškite krantą, - numojau. - Kas, jei mes leisimės nunešami srovės? Tik reikia, kad mane kas nors išvestų...
Vėlgi Jola apsisprendė beveik akimirksniu.
- Ei! - riktelėjo ji per visą urvą. - Griebkite savo daiktus ir nerkite į srovę! Nemėginkite pasiekti kranto! Tegu mus nuneša kuo toliau nuo stovyklos!
- Palaukit, ką?! - riktelėjo balsas. - Aš nemoku plaukti!
Tai buvo vienas iš žvalgų būrio medkirčių. Vienintelis, likęs gyvas. Jis dairėsi į visus kitus, panikuodamas dėl Jolos sprendimo.
- Čiupkite jį kas nors ir meskite pro duris, - sugriežė dantimis Jola. - Mes neturime daug laiko, žmonės!
Meldžiausi, kad per vandens kriokimą mūsų planų nebūtų nugirdę priešai. Agielė paleido grotas ir įsikibo į mane tvirčiau.
- Laikykis! Mudu keliaujame kartu!
- Uhu... - tespėjau burbtelėti, paleidęs strypą. Nugara trenkiausi į slidžią urvo sieną ir vos neišleidau kvapo. Galėjau prisiekti, jog archonė tyčia panaudojo mane it pagalvę. Sūkurys nešė mudu pro Noilį, Nortą ir Heidę, besiruošiančius vykdyti įsakymą. Jei teisingai supratau, Jola sekė mudviems iš paskos, daužydamasi į tuos pačius paviršius.
Mums į veidus tvoskė priešpriešinė srovė, sulaikiusi vietoje. Kadangi buvau aklesnis už kurmį, tegalėjau pasitikėti Agielės sprendimais.
- Neriam! - riktelėjo ji.
Pala – kur neriam? Kaip neriam?..
Ji įtraukė mane po vandeniu ir aš visai pasimečiau. Ledinės srovės masažavo kūną iš visų pusių, panaikindamos krypties pojūtį. Po akimirkos susigriebiau, kad man vertėtų susikaupti į radaro rodomus žmones. Pagal jų padėtį galėjau nustatyti, kur link turėčiau kapstytis.
Priešpriešinė srovė vos nenunešė mudviejų atgal į urvą. Pajutęs rankomis uolą, įsitvėriau pirmo pasitaikiusio plyšio ir pasistūmėjau į priekį, kartu stumtelėdamas ir Agielę. Dar po kelių panašių judesių srovė gerokai susilpnėjo, o tada porai sekundžių pranyko visai, netgi stumtelėdama į priekį. Tada mus abu pastvėrė gerokai stipresnė srovė iš kairės pusės.
Mudu patekome į upės vagą, dideliu greičiu nešami purvinų vandenų. Po akimirkos plėšikai ir stovykla liko tolokai kairėje, tačiau Agielė neskubėjo manęs paleisti bei kapstytis į paviršių. Ji nežinojo, koks atstumas galėtų būti saugus...

Kažkas keisto vyko pačioje stovyklavietėje, į kurią tik dabar atkreipiau dėmesį. Ar man pasirodė, ar žmonių ten gerokai padaugėjo? Gal sumažėjo? Taškai mirgėjo, tai išnykdami, tai vėl atsirasdami. Man tikriausiai prasidėjo haliucinacijos, arba galbūt upės vanduo slopino magišką signalą. Akimirką tariausi išvydęs „pažįstamą“ melsvą tašką, bet tai negalėjo būti tiesa. Tie žmonės mus seniai paliko, pasišalinę su karavanu. Galbūt upės nešamas purvas pateko į mano žaizdas ir užkrėtė šio pasaulio bacilomis...
Ir upės dugnas buvo akmenuotas, kad jį kur demonai. Supratau tai, kai pirmas sutiktas akmuo skaudžiai įsirėžė man į šonkaulius, o antras smagiai trinktelėjo į galvą, išjungdamas „radarą“.

* * *


Turbūt miriau ir patekau į visišką rojų. Kaip dar būtų galima paaiškinti veidą maloniai šildančią saulę, plaukus glostantį lengvą vėjelį ar minkštus, sausus patalus, kuriuose gulėjau? Ir tai dar buvo ne viskas. Mane kažkas lengvai supo, tarsi didžiuliame lopšyje, o šalia savęs galėjau nesunkiai pajusti karštą, jauną merginos kūną, aštriai kvepiantį... medicinos tepalais?
Ir aš niekaip negalėjau atmerkti akių. Kas per demonai...
- Erikai? - tyliai sušnabždėjo balsas. Kažkur girdėtas.
- Agi? - burbtelėjau, trumpai pagalvojęs.
- Šitaip mane vadino tik sesuo ir tik vaikystėje, bet tebūnie, - atsiliepė ji.
- Ar mes numirėme? - vyliausi.
- Ne, bet tu labai stengeisi, - iškvėpė ji, šiek tiek nepatenkinta.
- O...
Tyla.
Na gerai – beveik tyla. Dabar girdėjau, kaip kažkur po mumis darda vežimo ratai ir tyliai šnekasi žmonės. Daugybė žmonių. Į žemę bilsnojo pasagos, pro mano nosį akimirkai praslinko pypkės dūmas. Prunkštė arkliai, turintys įprotį užversti kojas nuo lašo nikotino. Jiems dūmas irgi nepatiko.
- Mes keliaujame kartu su karavanu? - nepatikėjau.
- Mhmm... - tingiai myktelėjo ji.
- Palauk... leisk atspėsiu. Mes išjojome iš Nal Bados, aš nukritau nuo arklio ir susitrenkiau galvą. Ir tada visą kelią pragulėjau ant vežimo, sapnuodamas košmarą apie plėšikus, tiesa?
- Ne, - murmtelėjo ji. - Mes iš tiesų susitikome plėšikus.
- Šūds...
Mano kaktą prilietė šilta ranka. Tuo pačiu supratau, jog mano akis dengia kažkoks labai švelnus dangalas. Atsargiai kilstelėjau ranką ir patikrinau. Tikrai taip – mano galvą juosė raištis. Veikiausiai odinis ir mažai veržiantis, iš vidaus dengtas labai švelnia medžiaga.
- Pamenu, kaip panėrėme po vandeniu, - atsidusau. - Ir dar pamenu, kaip regėjau plėšikų stovykloje kažkokį sąmyšį, kol nepradėjau galva skaičiuoti dugno akmenų. Kas nutiko po to?


Pasirodo, po to nutiko tikrai daug.
Visų pirma, Agielė šiaip ne taip sugebėjo iškelti mane į vandens paviršių ir pasiekti seklumą ties upės vingiu. Mudu išsikapstėme į priešingą krantą, kurį pasiekė ir visi kiti mūsų būrelio nariai. Tiesa, vienas atplaukė su strėle nugaroje. Tai buvo tas pats medkirtys, tvirtinęs, jog nemoka plaukti. Panašu, jog pakeliui jis pasistengė išmokti ir per anksti iškilo į paviršių. Jį lydėjęs Noilis kartu su savimi tempėsi dar ir moterį randuotomis rankomis – ši dar nebuvo atgavusi jėgų ir pati negalėjo plaukti. Taigi, pražuvo vos vienas iš dvylikos ir keturi krantą pasiekė su guzais. Dugno akmenys suviliojo ne vien mane. Kadangi aš buvau be sąmonės, o iš mano kristalų be ypatingų slaptažodžių veikė vos vienas, Agielė perėmė būrio „žvalgybos“ pareigas. Tik jos dėka mūsiškiai per plauką neįsivėlė į kautynes su... karavano atsiųstu pastiprinimo būriu. Jiems vadovavo pati Eligija Gremori, ko absoliučiai nesitikėjau, tačiau kurią tariausi įžvelgęs paskutinę akimirką, prieš prarasdamas sąmonę. Jolos būrio karė Tespa ištikimai laikėsi Gremori dešinės, pasiruošusi pergraužti gerkles kiekvienam, kas nebuvome mes.
Kodėl pagalba taip ilgai užtruko kelyje, buvo kur kas subtilesnis, politika kvepiantis klausimas.

Tespa savo užduotį atliko tiksliai taip, kaip buvo įsakyta. Mergina pasivijo karavaną ir apie įvykį informavo kiekvieną, kuris nors kiek priminė vadą. Taip, plėšikai užpuolė, tačiau puolimas įvyko užnugaryje ir visas žvalgybos būrys buvo paimtas į nelaisvę. Keturi žmonės pasiliko, kad sektų plėšikų pėdsakais, tačiau išvadavimo operacijai reikėjo kur kas daugiau žmonių. Kiek tiksliai? Hmm... tikriausiai daugiau nei trisdešimties.
Karavano vadai išvertė akis. Skubiai pasinaudoję mediniais skaitliukais, jie nutarė, jog išsiuntus trisdešimt vieną samdinį paskui plėšikus, karavanas liks plikas basas – su pačia minimaliausia apsauga. To niekaip nebuvo galima leisti. Vežimuose sukrautos gėrybės buvo pernelyg brangios, o rizika – pernelyg didelė. Kas nutiks, jei samdiniai suseks plėšikus ir paaiškės, jog pastarųjų gerokai daugiau nei trisdešimt? Kas jeigu po mūšio atgal sugrįš vos vienas kitas samdinys ir tie patys bus sužeisti? Iki Lornos dar buvo likusios dvi dienos kelio. Kas saugos karavaną tokiame ilgame kelyje? Ne, niekaip.
Jausdama iš po kojų slystančią žemę, Tespa mėgino ir derėtis, ir grasinti. Juk pati Daevų regiono princesė pradingo, ne šiaip elgetų būrys!
Hmm... Karavano vadai susiglostė ūsus ir vėl pasinaudojo skaitliukais. Jeigu jie pasiųstų septynių žmonių būrį, galbūt Daevų klanas tokias pastangas įvertintų kaip „gelbėjimo operaciją“? Visgi prekybinių ryšių nesinorėtų prarasti. Septyni samdiniai galbūt netgi pajėgtų įveikti plėšikus – ypač jei pati Tespa jiems vadovaus ir jei susiklostys kažkokios tinkamos, strategiškai palankios sąlygos... apie kurias nė vienas pirklys neturėjo žalio supratimo. 
Tespa jautėsi taip, tarsi visi iš jos tyčiotųsi. Negana to, derybų metu karavanas nė nestabtelėjo, toldamas nuo įvykio vietos  6-7 kilometrų per valandą greičiu. Šis beviltiškas cirkas veikiausiai būtų vykęs dar ilgai, jei ne aktyvaus žvalgų būrio narys, trumpam sugrįžęs informuoti karavaną apie kelyje aptiktą duobę, maždaug už kilometro priekyje. Reikėjo daugiau darbininkų.
Tespa dar prisiminė, kas vadovavo šiai žvalgų komandai. Ji paragino savo žirgą ir visu greičiu nuskuodė į priekį, tikėdamasi bent iš Gremori išpešti šiokios tokios pagalbos. Viltis buvo maža, nes visi, kas gyveno Daevų regione žinojo apie apie senus nesutarimus su Gremori šeima.
Tačiau būtent čia ir nusišypsojo sėkmė. Eligija išklausė Tespos bėdą akmeniniu veidu, tada apsuko visą būrį ir tylėdama patraukė pasitikti karavano. Suradusi karavanui vadovaujantį pirklį, ji paliepė šiam ruošti VISUS turimus samdinius būsimam kariniam žygiui. Visus iki vieno. Apvaliaveidis pirklys iš rausvo pavirto į tamsiai raudoną, su užuomina į labai tikėtiną infarktą. Kas čia per karavanas, šimts juodų demonų, kuriam nurodinėja samdyti žvalgai?!
Gremori ramiai paaiškino, kad užpelenguotas plėšikų būrys veikiausiai bus tas pats, apie kurį pastaruoju metu sklido kalbos. Rimtai – kiek viename kelyje gali pasitaikyti pasalų, kuriose grobio tykotų TRISDEŠIMT plėšikų? Ir dabar pasitaikė puiki proga vienu smūgiu sunaikinti tą bjaurastį.
Pirklys atsikirto, jog jis vadovauja karavanui, o ne kariuomenei. Tegu kariuomenė ir rūpinasi panašiais reikalais. Jis daro gerą darbą vien remontuodamas kelią.
Mergina pasakė, jog kariuomenė iš sostinės atvyks greičiausiai po pusantros savaitės. Ir jei pirklys planuoja saugiai grįžti namo, tegu tučtuojau pasidaro tinkamas išvadas.
Šis išdidžiai pareiškė išlauksiąs tą laiką Lornos pirklių  būstinėje.
Eligija Gremori šaltai pasiteiravo,  kaip jis iš viso planuoja patekti į Lorną, kurią valdo jos šeima? Dabartinėmis aplinkybėmis, karavanas galėjo tikėtis apsistoti nebent už miesto vartų.

Šioje vietoje pirklio kalbos aparatas ėmė smarkiai strigti. Kodėl mergina apskritai nori gelbėti Daevų atžalą, jei abi šeimos nesutaria? Juk jos nesutaria, tiesa?
Gremori trūktelėjo pečiais, tada paklausė, kuo čia dėta Daeva, jei kalba eina apie plėšikus? Ji norinti išvalyti kelią nuo bjaurasties, o ne ieškoti diplomatinių ryšių su kaimyniniu regionu.
Tačiau... tačiau kaip laikytis pačiam karavanui, jei Eligija ruošiasi pasiimti visą turimą apsaugą?
Eligija atsiduso. Jos nuomone, karavanui ir nereikėjo „laikytis“. Karavanas ramiai pastovės vietoje, pašaudys iš lankų į laukinius žvėris ir palauks, kol samdiniai grįš iš karinio žygio. Viso labo bus sugaištos kelios valandos ir verčiau tegu pirklys greičiau sukasi, antraip šansų patekti į Lorną jis tuoj visai nebeturės.

Taigi, keturiasdešimt aštuoni samdiniai, dvi merginos ir pėdsekys-medžiotojas išjojo ieškoti plėšikų paliktų pėdsakų. Kraujais nutaškytą susidūrimo vietą jie nesunkiai aptiko ir sekti pėdsakais pasirodė lengviau nei paprasta. Visgi, kol mes trise pavijome plėšikus per pusvalandį, Gremori būrys sugaišo daugiau nei valandą – atsargus sėlinimas ir visa kita.
Tik pasiekę kelionės pabaigą jie atrado truputį ne tai, ko tikėjosi.
Pirmiausiai visus gerokai suglumino tolimas dundesys, atsklidęs nuo ugnikalnio pusės. Prisėlinę arčiau sulaukė dar vieno siurprizo – stovyklos pakraščiu zombinėjo šešiolika aklų, purvinų vyrų bei dar penki akli šunys. Dar du plėšikai vartėsi ant žemės ištaškytomis smegenimis, o likusieji kažko tykojo, paruošę ginklus bei nusisukę į įsišėlusios upės pusę. Gremori nusprendė, jog daugiau apie vietines keistenybes sužinos paleidusi į darbą strėles, ietis bei burtus. Tada išklausinės paimtuosius į nelaisvę, kur šie nukišo savo belaisvius – mūsų būrelio niekur nebuvo matyti.
Prasidėjus puolimui, Tespa pastebėjo, kaip plėšikas paleidžia strėlę į vandenyje besikapstantį žmogų. Šaulį ji kaipmat nukovė ir ėmė sekti plaukiantį lavoną, tikėdamasi sužinoti ką nors daugiau. Ties upės posūkiu pastebėjo seklumoje besikapstančius žmones, kurių veidai jai buvo pažįstami. Karė skubiai pasikvietė samdinius ir nuskubėjo mums į pagalbą, tik per plauką neįsiveldama į dar vieną mūšį – mūsiškiai buvo šlapi, alkani, irzlūs ir šiaip ne ta koja išlipę iš vandens. Tačiau viskas baigėsi laimingai. Prireikė dar valandos, kol įsišėlusi upė ėmė rimti ir vanduo nuslūgo dar labiau, leisdamas abiem pusėms pasiekti priešingus krantus. Per visą antpuolį buvo prarastas vos vienas žmogus, sužeisti keturi. Mes praradome vieną upėje ir dar keturis palikome miške, užkastus po lapais. Nortas surado savo brolio kūną, tačiau palaidojo jį vos pasiekęs karavaną, šalia pagrindinio kelio. Samdiniai palaidojo žuvusius karavano keliautojus, o plėšikų lavonus paliko žvėrims. Turėjau įtarimą, jog tie aštuoni, kurie sugriovė užtvanką vis dar liko gyvi, tačiau ar jie buvo pavojingi?
Gremori pasirūpino, kad šiai gaujai būtų įkaltas kryžius – ji išsivedė visus žirgus, kiek surado. Taip pat surinko vertingesnius daiktus bei ginklus. Likusį šlamštą sumetė į upę, kad nešamas dumblas viską palaidotų amžiams.
Kai vanduo nusėdo, samdiniai įbrido į urvą ir ištempė kelias užsilikusias dėžes, kurių vanduo nepajėgė pajudinti. Po surūdijusiais kardais bei šarvais jie aptiko kelis maišelius su juvelyriniais dirbiniais. Dauguma turėjo įspaustus herbus. Visa tai kuždėjo apie nemenką atlygį, vos tik brangenybės sugrįš į jas valdančių šeimų rankas.  Taigi, daugiau nei keturiasdešimt pakenčiamai išlaikytų žirgų (neskaičiuojant tų, kurie priklausė man, Agielei ir likusiai komandai), ginklai ir dar keli maišeliai su šeimų brangenybėmis – visiems atrodė, jog diena prailgėjo ir saulutė ėmė šviesti ypač skaisčiai. Žinoma, viso paskutinio epizodo metu aš pragulėjau be sąmonės.
Mano žaizdos iš tiesų buvo pagavusios infekciją, tačiau su karavanu keliavusios žolininkės atliko nepriekaištingą darbą ją šalindamos. Tiesa, akys taip ir liko išdurtos. Netgi gydantis burtininkas nežinojo, kaip jas pataisyti. Jis tiesiog išgydė mano žaizdas, kad nebesikankinčiau iš skausmo. Žolininkės pašalino krešulius, o keli pirkliai, nugirdę apie mano paslaptingą indėlį šioje istorijoje, nusprendė sumesti po keletą dranų ir užsakė iš keliaujančio amatininko akių raištį. Odinį, išraižytą ornamentais, šilku dengta vidine puse ir dargi su kietai atrodančiomis sidabrinėmis sagutėmis (Agielės nuomone).
Jeigu dar tas stebuklas leistų man matyti, diena būtų tikrai graži. Bet vis tiek ačiū.


- Tai... kur mes dabar esame? - paklausiau, kai nuotaikinga pasaka baigėsi.
- Vienas pirklys leido mums išsimiegoti savo vežime, ant gabenamų audeklų, - sumurmėjo Agielė. - Įveikėme gal trečdalį kelio iki Lornos... Jau vakaras.
- Tačiau tavo balsas toks, lyg būtume pralaimėję, - pastebėjau. - Ir nesakyk, kad esi kalta dėl mano akių. Bateta kaltas. Ir jis liko upės dugne, po vandeniu. Su strėle akyje.
- Tačiau aš dabar turiu aklą sevitą, - tyliai ištarė Agielė.
- Sevitą, kuris gali matyti magijos dėka, - atsikirtau. - Tiesa, kur mano kristalai?
- Nešioju juos ant kaklo, - vis dar krimtosi ji.
Tyla.
- O kur tavo kristalai? - prisiminiau.
- Dingę.
- Rimtai?.. Palauk, o ką mes iš viso atgavome?
- Žirgus, - vėl atsiduso ji.
- Ir?..
- Ir viskas! Mes dabar turime tik žirgus! Kelionės krepšiai dingę, atsarginiai rūbai – irgi dingę! Mano pinigai dingę ir... ir mes net neturime palapinės! - pratrūko ji.
Apgraibomis suradau jos plaukus ir ėmiau glostyti. Agielė giliai iškvėpė ir surado mano laisvą ranką. Stipriau suspaudė.
- Taigi, tu viską praradai ir dar tavo sevitas aklas it kurmis, - linksmai nusišypsojau, - Kuo ne puiki kelionė?
Agielė pasuko galvą į mane. Pajutau tai pirštų galais.
- Tu praradai savo užrašų knygelę, - burbtelėjo.

Blyn...