Prasiskverbusi per storų užuolaidų plyšį blyški ryto šviesa krito ant karališko dydžio lovos tamsiame miegamajame. Aplink ją mėtėsi ištąsyti rūbai, tuščias vyno butelis, lėkštė su vynuogėmis ant naktinio staliuko ir juoda liemenėlė šalia jos. Visi ženklai rodė, kad pora mieganti sutaršytuose pataluose naktį praleido linksmai ir turiningai.
Kambaryje spengiančią sekmadienio tylą sudrumstė garsi telefono vibracija. Nesąmoningai sureaguodamas į trikdį per atstumą nuo merginos miegantis vyras tik suniurzgė suraukdamas kaktą, kurioje jau ryškėjo kelios raukšlelės, ir nė neprasimerkęs apsivertė ant kito šono netyčia prispausdamas ilgus merginos plaukus. Aiktelėjusi ji sugriebė ranka savo šviesias sruogas ir trūktelėjo iš po jas prispaudusio peties.
Telefonas vis dar vibravo balansuodamas ant naktinio staliuko atbrailos ir ketindamas šlumštelėti ant grindų.
- Mielasis, tau skambina, - murmtelėjo Lilė kilstelėjusi galvą nuo pagalvės.
Jokios reakcijos.
- Ričardai, - tarė garsiau atsargiai papurtydama už peties - sakau, tau skambina.
- M? Ką? – praplėšęs vieną akį jis apgraibomis siekė telefono, kuris užkliudytas nukrito ant grindų išgąsdindamas savininką. – Tai šūdas. Kokio velnio.. Klausau? – atsiliepė užkimusiu balsu.
- Labas rytas, ar čia Ričardas Sabalas? – prabilo malonus moteriškas balsas.
- Taip, su kuo kalbu?
- Čia tavo senelio draugė. Ūla. Pagaliau tave pasiekiau.
Ričardas nustebęs kilstelėjo antakius. Senelio moteris jam niekada neskambindavo. Iš vis jie nekalbėjo nuo... Ričardas bandė prisiminti kada paskutinį kartą kalbėjo su seneliu.
- Turiu tau pranešti liūdną žinią. Jis užvakar mirė. Niekaip negalėjau tau prisiskambinti, o šiandien laidotuvės. Turėtum atvažiuoti.
Aštuoni metai. Jis buvo atsiribojęs ir pamiršęs savo tėvo tėvą. Nelankė, nekalbėjo, neatsakė į jo laiškus.
- Ričardai?
- Gerai, atvažiuosiu. Kelintą ir kur būti? – trindamas veidą delnu jis lipo iš lovos dairydamasis kelnių.
- Antrą, namie. Geriau atvažiuok truputį anksčiau. Ačiū tau.
Atsisveikinęs Ričardas nusviedė telefoną ant lovos.
- Kas nutiko? – paklausė Lilė stebėdama kaip Ričardas paskubom velkasi rūbus.
Jis įbedė akis į užsimiegojusią ir susivėlusią Lilę, bandančią pirštu nusivalyti nuo tušo pajuodusius paakius. Tokio sekmadienio jis tikrai nesitikėjo. Galva kaip tyčia nelabai dirbo.
- Turiu važiuoti į kaimą. Mirė senelis, šiandien laidoja, - pasikasė galvą negalėdamas apsispręsti kaip pasielgti su mergina. Jis ten nieko nepažinojo, tad turėtų bent kokią kompaniją nepatogioj situacijoj. – Turėsi ką apsirengti?
- Tu nori, kad važiuočiau kartu? – Lilė nepatikėjo tuo, ką išgirdo sklindant iš Ričardo lūpų.
- Taip. Turim apie porą valandų susiruošti. Užvešiu tave namo persirengti. Nagi, Lile, lipk iš lovos, nėra laiko.
Veždamas merginą namo Ričardas jau svarstė ar gerai padarė pasiimdamas ją kartu. Svarstė pasakyti, kad situacija pasikeitė ir išvažiuoti vienas, bet negalėjo sumąstyti logiško tokios situacijos pateisinimo. Sustojęs prie šviesoforo jis nužvelgė ramiai sėdinčią Lilę, su kuria jau apie pusmetį palaikė pusiau stabilius santykius. Jie susitikdavo kartą ar du per savaitę, vieno ar kito namuose, užsiimdavo nuostabiu seksu, ryte papusryčiaudavo ir išsiskirstydavo į darbus. Ričardas dar nebuvo spėjęs pagalvoti, ar norėtų kurti rimtesnius santykius su šia jaunute, nesusitupėjusia moterimi, kurios šaldytuve beveik niekada nebūdavo normalaus maisto. O šiandien, paties nuostabai, sugalvojo vežtis ją į senelio laidotuves. Jam net šmėkštelėjo mintis, kad mąstymą bus keistai paveikusios atostogos Ispanijoje, iš kurių tik vakar grįžo.
- Žalia dega, - perspėjo Lilė.
Ričardas paspaudė akseleratorių, tuo pačiu galutinai apsispręsdamas nesielgti kiauliškai. Kas blogo galėjo nutikti?
- Brangusis, nesirūpink, viskas bus gerai. Aš greit susiruošiu, tu nuvažiuok nupirk gėlių. Ar turi juodą kostiumą?
- Nesirūpink, manim. Atvažiuosiu tavęs paimti po valandos.
Lilė jau buvo pripratusi prie įsakmaus Ričardo būdo, tad apsimetė, jog nė nesitikėjo kitokio atsakymo ir skubiai pakštelėjusi į žandą išlipo iš automobilio prie savo liūdno pilko daugiabučio.
Nepraėjus nei dviem valandoms nuo Ūlos skambučio Ričardas su Lile jau skriejo tuščiu greitkeliu šiaurinės Lietuvos link. Automobilyje grojo ramus džiazas. Juodi rūbai, kuriais abu vilkėjo, tarsi nudavė, kad reikėtų šiek tiek rimties, tad nei vienas iš jų nekalbėjo. Lilė stebėjo už lango praskriejančius dar nematytus Lietuvos laukus, o jos ramumu besidžiaugiantis Ričardas perkratinėjo ryškiausią prisiminimą iš susitikimo su seneliu.
Kai pirmą kartą lankėsi dvarelyje, kuriame jis gyveno buvo dar jaunas dvidešimtmetis kvailys vos želiančia barzda. Važiavo tada vidury žiemos į tą visų pamirštą kaimą susipažinti su netikėtai atsiradusiu giminaičiu, kurio tėvas, būdamas gyvas, niekada neminėjo. Nelabai jau ir prisiminė, kas ir kodėl jį paskatino tai kelionei, bet už tai puikiai pamena kaip gerus penkiasdešimt metrų kasė su šiūpeliu pusnis, kad privažiuotų prie namo.
Prie namo, kuris, beje, buvo ne šiaip troba, o visas dvaras su žiediniu privažiavimu prie paradinių durų, besislepiančių už keturių jonėninių kolonų. Pastatas, nors ir ilgokai negavęs kapitalinio remonto, nebuvo baisiai nušiuręs nei iš išorės, nei iš vidaus. Vien ko vertas buvo holas su mediniais, raižiniais puoštais laiptais. Pirma jam kilusi mintis buvo, kaip tas nukriošęs senolis sugeba vienas prižiūrėti tokį namą. Deja antras nustebimas buvo dar didesnis. Jo senelis nebuvo nei nukriošęs nei vienas. Pasidabinęs ilga puria balta barzda ir naujais marškiniais atraitytomis rankovėmis jis visai nepriminė vargšo kaimo dėdulės. Solidus garbaus amžiaus vyras pasitiko jį prie durų su plačia šypsena.
Susitikę pirmą kartą jie ilgai kalbėjosi sėdėdami prie didelio spragsinčio židinio su bokalais alaus ir lėkšte gardžių kaimiškų lašinukų. Senelis pasakojo kaip sunku jam buvo auginti padūkusį tėvą, kuris vaikystėje neišlysdavo iš miško kiauras dienas tyrinėdamas ten ką reikia ir ko nereikia bei drumsdamas laumių ramybę.
Laumės. Taip tai buvo ta tema, kurios Ričardas niekaip nesuprato, o vėliau ir nekentė. Senelis jas minėdavo beveik kiekvienoje istorijoje, palietusioje jo lūpas tą ir visus kitus vakarus. Išgėręs porą bokalų jis tauškė apie laumes keisčiausias istorijas, lyg pasakotų nebūtus dalykus mažam vaikui pačiu rimčiausiu veidu. Porino kaip jos jį suvedžiojusios jaunystėje ir palikusios su mažu vaiku. Kalbėjo apie jų šokius vidurvasary pievose ant kalvos, apie švieseles miškuose ir krykštavimus neduodančius naktį užmigti. Apie gilų ežerėlį į kurį įsitempė ne vieną kaimo girtuoklį ir negyvai užkuteno. Trumpai tariant Ričardas prisiklausė visokių istorijų apie dailiąsias miško mergeles gundančias jaunus bernelius.
Bet tai buvo tik pradžia. Senelio pasakos jam ir buvo tik gražios įkaušusio dėdulės pasakos. Įdomioji dalis pasibeldė į duris vėlų vakarą. Kai tai įvyko Ričardas vartė seną nuotraukų albumą, kuriame visi veidai buvo nepažįstami, ir bandė apsimesti negirdintis keisto traškesio antrame aukšte, po to kaip senelis užlipo ten miegoti su savo pagalbininke, kaip pats apibūdino stebėtinai gerai išsilaikiusią vidutinio amžiaus moterį. Sunkiai galėdamas patikėti, kad virš jo galvos vyksta tai apie ką jis visai nenorėjo galvoti, Ričardas užvertė albumą ir jau siekė knygos nuo šalia gulinčios krūvos kai išgirdo duslų beldimą į duris. Nors ir ne savo namuose, jis nuėjo pažiūrėti, kas atsibeldė tokį vėlų vakarą.
Nedrąsiai pravėręs girgždančias duris jis išvydo basakoję merginą ilgais kaštoniniais plaukais, apsirengusią tik baltą plonytę suknelę ir užsimetusią tokios pat spalvos skraistę ant liaunų pečių. Apstulbęs jis išvebleno kažką panašaus į „o dieve, kaip tau nešalta? “ ir „ateik į vidų“. Įžengusi į namą mergina tik šypsojosi ir daug linksėjo Ričardui klausinėjančiam ar gerai jaučiasi ir iš kur ji atsirado tokia plika vidurį žiemos. Galiausiai jam nutilus mergina kukliai paprašė puodelio arbatos. Ričardui akimirkai net širdis stabtelėjo – tokio gražaus balso jis nebuvo girdėjęs. Pasiūlęs sušilti prie židinio jis mikliai paruošė arbatą ir grįžo į svetainę tebegirdėdamas merginos balso aidą savo galvoje. Pažvelgęs į atvykėlę Ričardas pamatė, kad skraistė nuslydusi rudaplaukei nuo pečių, o po suknele ji nevilkėjo apatinių. Prikandęs lūpą jis įdavė puodelį, o pats įsitaisė priešais ant fotelio.
- Ar tu nuo ko nors bėgai? – paklausė pasidėdamas ant kelių pagalvėlę.
- Ne, - ji šypsojosi nenuleisdama nuo Ričardo akių.
- Tiesiog išėjai pasivaikščioti ir pametei batus ir paltą? – šyptelėjo.
- Panašiai.
- Ar tu ėjai namo?
- Ne.
- Gal galėčiau tau kuo nors padėti?
- Gal.
- Kuo tu vardu? – staiga suprato taip ir nepaklausęs. – Aš Ričardas.
- Mingailė.
Ji atsistojo norėdama paspausti ranką. Skraistė liko ant gulėti ant sofos ir dabar į jį spoksojo ne tik gražios žalios akys bet ir du apvalūs greipfruto dydžio pusrutuliai. Ričardas pasekė jos pavyzdžiu ir taipogi atsistojo pamiršdamas ant kelių pasidėtą pagalvėlę. Nežinodamas kur dėti akis spustelėjo gležną plaštaką ir tik kai mergina tyliai prunkštelėjo, suprato, kad stovi visu gražumu.
Jau žiojosi sakyti, kad atsiprašo už tokį netaktą, tačiau nesuspėjo, nes Mingailė pasistiebusi apdovanojo jį šiltu bučiniu, visiškai nokautuodama Ričardą.
Kas buvo vėliau jis pamena kaip pro rūką. Didelės nuogos krūtys prieš akis, jo rankos ant Mingailės sėdmenų, nepastebimas rūbų dingimas ir ritmingas lingavimas ant kilimo čia pat prie židinio. Toks buvo Ričardo pirmas kartas su nuostabiausia jo matyta moterimi, kuri išnyko taip kaip ir atsiradusi. Prabudęs paryčiais nuo šalčio terado pustuštį arbatos puodelį ir nerakintas duris.
Vėliau jis buvo kaip reikiant pasiutęs, kai senelis atsikėlęs varstė jį keistai pašaipiu žvilgsniu ir vis minėjo išdykėles laumutes. Ričardas suvokė, kad greičiausiai sienos pralaidžios garsams nevienpusiškai ir jo mažas nuotykis nepraėjo nepastebėtas. Tačiau jis niekaip negalėjo suvokti, kodėl senelis, vėl prikišinėja laumes. Pasakos apie miško mergeles atrodė nepakaltinamos suvartojus šiek tiek alkoholio, tačiau iš pat ryto ir dar jį pašiepiant atrodė nebeadekvatu. Senelio draugė Ūla, sukdamasi virtuvėje, ne tik, kad nenutildė dėdulės išmislų, bet taip pat lyg niekur nieko tik nebyliai šypsojosi. Ričardui tai kažkuo priminė Mingailę.
Kęsdamas keistus senelio pokštus, dvare jis praleido dar porą dienų, tikėdamasis, ką nors sužinoti apie paslaptingąją viešnią, bet veltui. Pasitelkęs vyrišką logiką, net bandė atsargiai išklausti Ūlos ar yra aplink daugiau sodybų, o kaimelyje už kelių kilometrų jo amžiaus jaunimo.
Paskutinę to savaitgalio dieną net pradėjo tikėti, kad senelis sąlyginai kalba tiesą ir gal miške tikrai yra sodyba, kurioje gyvena stebėtinai graži mergina. Neiškentęs nubrido per pusnis į mišką prie minėto ežerėlio, kur tariamai gyveno laumės, bet nei kokių pėdsakų, nei gyvybės ženklų jis nerado.
- Mielasis, ar yra ko nors atsigerti? – jo mintis pertraukė Lilė.
- Ką? – susiraukė.
- Gal yra mašinoj vandens ar ko? Ar bent kokia kolonėlė netoliese?
- Pažiūrėk ant galinės sėdynės.
- O mes dar toli? – nugėrusi porą gurkšnių šaltos kolos pasiteiravo.
- Nelabai. Tiesą sakant, gal gali pažiūrėti, kur mes randamės, seniai čia buvau sunkiai pamenu, kur reikės pasukti.
- Kada seniai? – pasidomėjo traukdama iš rankinės telefoną.
- Prieš aštuonis metus.
- Tu juokauji?
- Ne. Kodėl turėčiau juokauti?
- Tiesiog... negi nenorėjai jo aplankyti? Juk žinai senas žmogus, vienišas tikriausiai.
- Kad mes nelabai sutarėm, - gūžtelėjo.
Lilė daugiau nieko nebeklausė ir pradėjo ieškoti reikiamo taško telefono žemėlapyje. Tokio šalto ir bejausmio Ričardo ji seniai nematė, o gal nenorėjo matyti. Mąstė, kad jei turėtų senelį ar močiutę tikrai lankytų bent porą sykių per metus, o gal ir dažniau, juk viskas, kas seniems žmonėms yra likę, tai jų vaikaičiai ir prisiminimai. Lilė šniurkštelėjo staiga nuliūdusi.
- Kas yra? Peršalai?
- Ne, - ji atsargiai nusivalė drėgnus paakius nenorėdama sugadinti makiažo. Nesitikėjo, kad ši diena taps tokia liūdna. – Pasuk ten į dešinę prie to ženklo.